Jau dvidešimt metų trunkantis viešų pastatų ir statinių atnaujinimo pasisamdant talentingus architektus projektas „Artpolis“ Kumamoto prefektūroje prasidėjo nuo jos gubernatoriaus Morihiro Hosokawa susižavėjimo tarptautiniu Bauhauso stiliumi, pamatytu Berlyne. 1988 m. buvo nuspręsta paskirti įgaliotinį, kuris prefektūros bendruomenei prireikus naujo pastato, tilto ar parko, parinktų architektą ir užtikrintų, kad naujoji statyba kels Japonijos architektūros kokybę. Pagrindinis „Artpolio“ tikslas – siekti, kad palaipsniui miesto ir priemiesčių landšafte atsirastų architektūrinių meno kūrinių, ne tik funkcionalių, bet ir turinčių išliekamąją vertę bei didinančių prefektūros patrauklumą. Nuo to laiko buvo įgyvendinta daugiau kaip 70 projektų viešose erdvėse ne tik atnaujinant muziejus, bibliotekas, mokyklas, gyvenamuosius namus, bet ir planuojant viešuosius tualetus, žaliąsias zonas, tiltus, švyturius ir kitokios paskirties statinius. „Artpolis“ tapo architektūros judėjimu, kurio kryptį nusakė šūkis: „Kūryba per mokymąsi, plėtra per kūrybą“.  

Iš pradžių dominavo išskirtinai funkcionalumą propaguojantys projektai, vėliau, ypač ekonominio pakilimo metu, – ambicingesni ir, sakyčiau, keistesni projektai, pavyzdžiui, impozantiškasis Masaharu Takasaki suprojektuotas Tamana miesto observatorijos muziejus, labiau panašus į sudėtingų formų skulptūrą, nei į pastatą. Anot projekto dalyvių ir apžvalgininkų, „Artpolis“ išgarsino prefektūrą kaip Japonijos architektūros istorijos gyvąjį muziejų, kur apsidairyti (vien dėl šios priežasties) kasmet atvyksta apie 2000 turistų iš šalies ir užjūrio. Anksčiau Kumamoto prefektūroje dėmesio susilaukdavo retas architektūros objektas, o nuo „Artpolio“ projekto pradžios atsiradę statiniai bene kasmet įvertinami svarbiais architektūros apdovanojimais.

Nuo formalaus miesto planavimo „Artpolio“ idėja skiriasi tuo, kad į tikslus yra įtraukta ir socialinio sąmoningumo modeliavimas, bendruomenės kultūrinių poreikių ugdymas, o svarbiausia – kliautasi projekto vykdytojų asmenine atsakomybe, t.y. architektai parenkami subjektyviai remiantis eksperto sprendimu, o ne biurokratų rengiamais konkursais bei galingų industrijų siekiais. Tokiu būdu buvo atrastas ne vienas naujas talentas, kuris iki „Artpolio“ dar negalėjo pasigirti įspūdingais darbais.

Urbanistinio planavimo specialisto Kei Minohara teigimu, gaila, kad projektas nei sulaukė didesnio pripažinimo už architektūros bendruomenės ribų, nei stipriai pakeitė valstybinių užsakymų vykdymo principus, nei privertė techninius inžinierius labiau reflektuoti savo darbų užduotis, tačiau „Artpolis“ gali būti vertinamas kaip prasmingas ir vaisingas architektūros kokybės gerinimo modelis. Kita vertus, jis teigia, kad „Artpolio“ objektai vis dėlto paveikė privačių namų statybą ir, žinoma, plačiosios architektūros bendruomenės veiklos principus.

Pernelyg nenusimanydama apie architektūrą, savo ruožtu dar kartą pasitvirtinau nuomonę, jog geriausi sprendimai, kurie gali skambėti net utopiškai, turi galimybę išvysti dienos šviesą, kai darbu (kad ir koks jis būtų) užsiima specialistai. Kai atsakomybė atvirai suteikiama ir prisiimama asmenybių. Tam, be abejonės, reikia ir bendruomenės sąmoningumo, ir tų pačių asmenybių brandos. Bandydama lyginti mūsų situaciją ir japonų prefektūros pavyzdį, įsiskaičius „Artpolio“ katalogą ir sekant visiškai lengvai suvokiamus kūrinių aprašymus, kur aišku, kam, kaip ir kodėl kuriama erdvė, vieta, funkcija (galvojant apie žmogų), apima pavydas. Vieši pastatai ir erdvės Lietuvoje pastaruoju metu tik nyko (byra Sporto rūmai ir kiti paveldo vardo verti pastatai, nuo žemės paviršiaus nušluojami kino teatrai, vis liūdniau atrodo apleisti skverai, o atnaujintos pompastiškos aikštės nebeaišku kam yra skirtos), vietą užleisdamos naujosioms statybų bendrovėms, dauginančioms komercinius objektus, kurių architektų vardų geriau ir nežinoti. Išimčių gal ir yra. Tačiau nėra sistemos. Taigi vien jau todėl verta užsukti į Kumamoto prefektūros „Artpoliui“ skirtą parodą ir įsitikinti, kad stebuklai įmanomi.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.28 (857), 2009-07-17