Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Sunku patikėti, bet pabaiga laiminga


Gintaro Didžiapetrio kūrybos analizė remiantis Sigmundu Freudu


Monika Krikštopaitytė

Share |
Gintaras Didžiapetris. „Tu esi veidrodis". 2007 m.
Galerijos „Tulips&roses" ir menininko nuosavybė
Konceptualus Gintaro Didžiapetrio kūrinys „-1" - tuščioje baltoje galerijos erdvėje pristatytas kaip nesamas ir niekada nebūsiantis sukurtas, todėl abstraktus kūrinys yra tobuliausias analinės fazės fantazmo įgyvendinimas.

Kūrinys yra duodamas ir neduodamas tuo pačiu metu. Autorius gali jo buvimą ir nebuvimą stumdyti savo mintyse, kiek tik pageidauja. Gali net patirti paradoksalią pilnatvę, nes ir avys sveikos (kūrinys egzistuoja kataloge, spaudoje, mintyse kaip bet kuris kitas kūrinys; juolab kad „-1" yra įsigytas kolekcionieriaus), ir vilkas sotus (nėra nieko, ką galima būtų atimti, pasisavinti; turėjimas ir autorystė yra užrakinta ir nepažeidžiama, t.y. lieka viduje ir teikia pasitenkinimą).

Pagal Sigmundo Freudo vaiko vystymosi skirstymą fazėmis, antrais-trečiais gyvenimo metais išmokstama valdyti tuštinimosi procesą. Nuo oralinės fazės, kur malonumas siejamas su čiulpimo refleksu, pereinama prie analinės - kai pasitenkinimas persikelia į išangės zoną ir turi ryšį su gebėjimu valdyti išmatas. Simbolinėje plotmėje davimas ir sulaikymas tuštinantis įvardijamas schema: išmatos = dovana = pinigai. Paprasčiau kalbant, vaikelis gali nudžiuginti tėvelius suraitydamas į puodą kakutį arba supykęs ar nesulaukęs reikiamo dėmesio jį užlaikyti. Kitas svarbus aspektas - erotinė išangės stimuliacija, kuri sukuria tuštinimosi proceso prieštaringumą. Viena vertus, išmatos yra laukiamos išorėje, už jas giriama. Kita vertus, išlaisvinus vidurius prarandamas malonumas. Abu pasitenkinimo būdai vienu metu nėra įmanomi. Remiantis S. Freudo išvedžiojimais, analinėje fazėje taikant per griežtus auklėjimo metodus, vystymosi eiga gali sutrikti ir atsirasti fiksacija, kuri atsiskleidžia dvejopai: ekskrementų užlaikymu arba nevalingu jų nelaikymu. Asmenybei tai gali pasireikšti tiesiogiai (fiziškai) ir netiesiogiai (persikelia į charakterio bruožus, rodosi netikėtais simptomais). Šiame tekste aktualesnis yra užlaikymas, kaip fiksacijos analinėje fazėje apraiška.

Psichoanalizės teorija teigia, kad analinėje fazėje užstrigęs žmogus tikėtinai bus šykštus, užsispyręs, griežtai organizuojantis ar net kontroliuojantis aplinką ir save pedantas, kuriam svarbu nubrėžti aiškias ribas, diktuoti taisykles. Anot Freudo sekėjo Calvino S. Hallo, analinėje fazėje užstrigusi asmenybė yra linkusi taupyti, kolekcionuoti, valdyti ir saugoti objektus. Kolekcionieriaus tipas yra geriausia to iliustracija. Įsigyjami daugelio vertinami objektai tampa fetišais (t.y. geismo objektais), kurie gali būti valdomi, lengvai pakeičiami, o svarbiausia - niekada nenuvilia, kitaip nei gyvas žmogus.

Simbolinėje plotmėje kiekvieną meno kūrinį galima sulyginti su laukiamu „produktu", o publiką (plačiausia prasme, įtraukiant ir kritikus, ir galerijų darbuotojus, ir meno vadybininkus etc.) - su laukiančiais tėveliais. Tuomet menininkui tenka besituštinančiojo vaidmuo. Pagamindamas kūrinį autorius malonina žiūrovus, o pasilikdamas aistringose kūrybinėse kančiose ir sadistiškai neduodamas pageidaujamo rezultato kitiems - save. Šiai „dramai" vykti reikia, kad menininkas būtų pakankamai svarbus ar bent anonsuojamas produktas svarus tiek, kad būtų laukiamas.

Čia iškyla nemažai klausimų: ar Gintaras Didžiapetris yra pakankamai svarbus, kad publika, netekusi jo gaminių, nusimintų? Ar visus koncepualizmo krypties meno kūrinius, siekiančius nematerialaus pavidalo, galima automatiškai vadinti analinės fiksacijos simptomais? Ir ar kiti G. Didžiapetrio kūriniai patvirtina išsikeltą hipotezę?

Kiek G. Didžiapetris bus svarbus po poros dešimtmečių, sunku nuspėti. Galbūt jo, kaip ir daugelio dešimtojo dešimtmečio „svarbiausiais" vadintų menininkų, darbai irgi atrodys juokingai. Tačiau galime drąsiai teigti, kad šis jaunas menininkas yra įtrauktas į menininkų gaminimo mechanizmą stambiausiu mastu. Tai byloja ir itin selektyvus (tik autoritetingų) galerijų sąrašas, ir vardai, šalia kurių pasirodoma. Didžiapetris yra rekomenduojamas, skambiai tituluojamas a priori, eksportuojamas ir demonstruojamas kol kas vis dar įtakingiausioje Lietuvos parodinėje erdvėje - ŠMC. Beje, lygiai kaip ir jo pirmtakas Deimantas Narkevičius, su kuriuo Gintaras Didžiapetris neatsitiktinai rodomas kartu. Verta užsiminti, kad paskutinis Gintaro kūrinys „Pokalbis", šiuo metu eksponuojamas ŠMC, stebėtinai primena maestro Narkevičiaus stilių - išnaudoti sovietinio laikotarpio atmintį, nutaisius atsainią laikyseną („Pokalbyje" pristatomas Lukiškių aikštėje prie buvusių KGB rūmų įrašyto nereikšmingo, nieko nesakančio pokalbio fragmentas). Gal taip elgiamasi dėl to, kad egzotizuotas posovietinės šalies įvaizdis yra vis dar populiarus Vakaruose. Kuo tai skiriasi nuo jau išnykusio baro „Geležinis vilkas", „Grūto" parko strategijų ar lengvabūdiškai dėvimų sovietinių karininkų kailinių kepurių prasmės, reikalauja atskiro tyrimo. Apibendrinant galima pasakyti, kad jaunasis menininkas, kaip ir spaliukų ženkliukai bei koeksponuojamas jo kolega, šiuo metu yra „ant bangos" vietinėje rinkoje, bet gal net labiau Vakaruose. Todėl oficialiai jo kūriniai yra laukiami, ko gero, net specialiai užsakomi, nes populiarumas reikalauja produktyvumo.

Ar kiekvienas nematerialus kūrinys yra susijęs su analine fiksacija - klausimas daug sudėtingesnis. Manau, kad tik dalis jų. Reiktų turėti galvoje, kad dabar Lietuvoje tarp jaunų menininkų besiskleidžiantis konceptualizmas skiriasi nuo istorinio, siejamo su Josepho Kosutho vardu. Vis dėlto bandant atsakyti į suformuluotą klausimą, svarbesniu kriterijumi laikyčiau kūrinio objektą. Gintaro Didžiapetrio kūrinio „-1" pagrindinis ir vienintelis tikslas yra jo nematerialumas, išsaugant jo, kaip kūrinio, statusą. „-1" nediskutuoja su jokiu meno istorijos kontekstu (kaip kad savo laiku Johno Cage'o tyla), gal nebent kibina meno rinkos, geidžiančios turėti objektą, savimeilę. Tai tokia dabar labai madinga tarp jaunųjų sauso (post-) konceptualizmo atmaina, kuriai rūpi pasakyti kuo įmanoma mažiau,
švariau, dirbti, kaip manoma, labiau filosofijos lauke. Mano galva, šioji atmaina iš filosofijos teritorijos seniausiai pateko į lingvistinių terminų apibrėžimų aklagatvius ir nuobodulio slėnius, apsiribodama indiferentiškais minties posūkiukais. Tokio pobūdžio kūrinius yra neįtikėtinai lengva grupuoti ir analizuoti. Jei kūrinio „koziris" (objektas, tikslas ir net metodas) yra niekas, šaltu veidu tai sušluoju į vieną analinės fazės fiksacijos apraiškų krūvelę. Ranka nesudreba vien todėl, kad nieko davimas publikai yra „užlaikymas" grynu pavidalu. Galima tik pasidžiaugti, kad kalbant apie „-1" abi pusės patiria pasitenkinimą, apie ką gali tik pasvajoti besituštinantis dvimetis vaikas, bet po antro šiame pasaulyje sukurto kūrinio, įsikibusio tik į nieką ir nieką daugiau, bent jau man darosi siaubingai nuobodu. O nuobodulys nėra susijęs nei su aistra, nei su malonumu. Kita vertus, neseniai išleistos Agnės Narušytės knygos „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje" prakalboje cituojamas Walteris Benjaminas teigia, kad: „Jei miegas yra fizinio poilsio apogėjus, nuobodulys yra dvasinio poilsio apogėjus. Nuobodulys yra svajonių paukštis, kuris prakerta patirties kiaušinį." Tik vargu ar „-1" sumanymas numatė tokią didžią misiją.

Istorinio konceptualizmo nematerialių kūrinių sąryšio su analine faze diagnozei nustatyti yra svarbus kontekstas. Pirmiausia todėl, kad didžioji šios meno krypties kūrinių dalis yra referentiška, t.y. kalbasi su meno istorija. Tokiu atveju vaizdas keičiasi - išmatų laukiančiais (ir nesulaukiančiais) tėveliais tampa labiau pirmtakai menininkai, nei publika plačiausia prasme. Ko gero, čia net labiau vertėtų kalbėti apie Edipo kompleksą, nei apie oralines, analines ar genitalines fazes. Labai didelė konceptualių kūrinių dalis, nematerialumo imperatyvą vartojanti daugiau kaip aplinkybę, nei tikslą ar objektą, į čia aptariamą hipotezę nepatenka. Pavyzdžiui, čeko Jižiko Kovandos 8-ajame dešimtmetyje daryti performansai (nedokumentuoti): stovėjimas prie taksofono ir laukimas - gal kas nors paskambins, arba važiavimas eskalatoriumi ir bandymas užmegzti akių kontaktą su nepažįstamaisiais.

Liko paskutinis klausimas - kiek fiksacijos analinėje fazėje hipotezė galioja kitiems Gintaro Didžiapetrio kūriniams bei jo, kaip menininko, laikysenai. Pirmiausia, iškalbingu faktu laikau tai, kad Nacionalinės galerijos informacijos centro tinklalapyje menininkų sąraše, į kurį taip geidžia patekti kiekvienas norintis daryti menininko karjerą asmuo, vietoje informacijos parašyta: „Gintaras Didžiapetris (g. 1985). Biografija, bibliografija ar vaizdai nepateikiami autoriaus prašymu." Toks „užlaikymas" pasikartojo ir atidarius personalinę parodą ŠMC - spaudai pabrėžtinai nesuteiktos kūrinių iliustracijos, ir tai viešai paskelbta. Įdomu ir tai, kad aprašomuosiuose tekstuose ir menininko pasisakymuose nuolat pabrėžiamas vaizdo ar veiksmo švarumas kaip estetinė vertybė. Psichoanalitikai patvirtintų, kad užstrigusieji analinėje fazėje būna tiesiog apsėsti švaros ir tvarkos siekimo.

Kalbant apie kūrinius, iš pirmo žvilgsnio, formaliai apibūdinant temas, motyvus, jie atrodo gana įvairūs: du atvirukai su Tarybinės armijos paminklu Kryžkalnyje, nufotografuotu skirtingų fotografų, bet beveik nesiskiriantys; astronautų darytos žemės nuotraukos, spausdintos tarybiniame žurnale ir kadaise taip jaudinusios žmones; balti atvirukai su atbulai užrašyta fraze „Tu esi veidrodis"; nuotraukos pastatų, kuriuos statant buvo vagiamos plytos, ir pastatų, kurie buvo statomi iš vogtų plytų. Nežinant menininko laikysenos ir pasiduodant įkvėpimui, menininkui galima lengvai „pripiešti" socialinį jautrumą. Neapsigaukite. Plytų migracijos epopėjos G. Didžiapetris primygtinai siūlė netraktuoti socialiniu požiūriu ir paprašė dailėtyrininko Valentino Klimašausko įrašyti šią į konceptualizmo istoriją kaip meninį veiksmą atbuline data, nes ir plytų, ir konceptualizmo laikotarpis atitinka (7-asis dešimtmetis). Tai reiškia, kad net įtaigus asmeninis (plytų migracijoje dalyvavo jo tėvas) faktas menininką domina tik kaip nieko nekeičiantis meninis veiksmas, svarbus tik pats savaime. Atrodo, tuoj duos, bet užlaiko. Lygiai taip pat ir su kitais kūriniais - siūloma už jų nieko neieškoti, nes tas kūrinio aklumas (švarumas) ir yra esmė. Mano versiją dar labiau pagyvina galerijos „Tulips&Roses" platinamas Gintaro Didžiapetrio kūrinys - plakatas „Happy and before the beginning,." („Laimingas ir prieš pradžią,."). Kaip suprantu, šioje žodžių žaismu paremtoje fazėje žodis laimingas nėra pats svarbiausias, jį galima pakeisti bet kuriuo kitu būdvardžiu, kad ir kaip prie analinės fazės interpretacijos sklandžiai pritiktų. Reik manyt, kad triukas yra laiką nurodančiuose žodžiuose prieš ir pradžią, kurias dar pabrėžia skyrybos ženklai: kablelis ir po jo esantis taškas. Taip - tai tas momentas! Kai reikia apsispręsti - duoti ar užlaikyti. Minimalistiškai ir tiksliai užfiksuota lemiama akimirka. Matyt, menininkui simbolinėje plotmėje tai yra svarbus klausimas. Tuo tarpu kūrinį „-1" fiksacijos analinėje fazėje aspektu vertinu kaip laimingą pabaigą, visų norų išsipildymą. Kūrinys ir yra, ir nėra. Visai nenuostabu, kad kolekcionierius sureagavo iš karto - įsigijo kūrinį parodai dar neatsidarius.

„7 meno dienos“ Nr.43 (825), 2008-11-28

Versija spausdinimui

Komentarai

WhdgRntWPBCMOf, 2011-06-24 19:03

Now I know who the brainy one is, I’ll keep loionkg for your posts.

rNsRvcbjpjuixIrLJw, 2011-06-24 03:41

Good point. I hadn't tohught about it quite that way. :)

yNrURUvRZjw, 2011-06-23 09:26

That's not just the best asnewr. It's the bestest answer!

kasnors, 2008-12-17 01:44

super!
Kodel tekstais nieks neprekiauja kaip kuriniais galerijose.... Pirkciau sita. Tekstas gilesnis uz aprasomus kurinius. Faktas. Aciu!

tusti puodai garsiai skamba, 2008-12-07 20:09

Jei tik koks autorius nepataikauja instituciniam oficiozui, tai is karto bandoma ji pateikti kaip lokalu. O oficiozas, suprask, internacionalinis - nors patys ir stumia savus i svarbias parodas. Man labai patiko, kad Didziapetris nededa savo darbu i nac.galerijos tinklapi - neregetas konceptualumas! O gal tiesiog darbeliai bus nykiai nuobodus, istraukti is susireiksminusio SMC namo?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti