Skaitymas pavertė sapną gyvenimu, o gyvenimą sapnu, mažam žmogučiui, kuriuo buvau, jis padarė prieinamą literatūros visatą. Motina man pasakojo, kad iš pradžių rašiau perskaitytų istorijų tęsinius, nes arba negalėjau susitaikyti, kad jos baigėsi, arba norėdavau pataisyti pabaigą. Gal visą likusį gyvenimą nedariau nieko kita, kaip tik būtent tai: augdamas, bręsdamas ir sendamas nesąmoningai tęsiau kupinas nuotykių ir polėkių istorijas, kurios užpildė mano vaikystę.

Norėčiau, kad čia dabar būtų mano mama, kuri susijaudindavo ir verkdavo skaitydama Amado Nervo ar Pablo Nerudos eilėraščius. Ir mano didžianosis senelis Pedro su savo spindinčia plike, kuris gyrė mano eiles. Ir dėdė Lucho, kuris labai skatino mane atsiduoti rašymui visu kūnu ir siela, nors literatūra, tada ir ten, prastai maitino tuos, kurie ja užsiimdavo.

Visą gyvenimą šalia manęs buvo žmonės, kurie mane mylėjo, skatino ir užkrėsdavo tikėjimu, kai pats imdavau abejoti. Tai jų dėka ir greičiausiai taip pat dėl savo užsispyrimo ir laimės trupinio pavyko didžiąją gyvenimo dalį skirti šiai aistrai, priklausomybei ir stebuklui - rašymui, sukūrimui kito gyvenimo, kuriame slepiamės, kai mums blogai, keitimui to, kas neįprasta, kažkuo natūraliu, ir to, kas natūralu, kažkuo neįprastu, kažkuo, kas išvaiko chaosą; gyvenimo, kuris pagražina bjaurastį, įamžina akimirką, o mirtį paverčia laikinu reginiu.

Istorijas rašyti nebuvo lengva. Sumanymai, pavirtę žodžiais, popieriuje vyto, idėjos ir vaizdai alpo. Kaip juos atgaivinti? Laimė, buvo meistrų, iš kurių buvo galima mokytis. Flaubert'as mane išmokė, kad talentas - tai griežta drausmė ir didelė kantrybė. Faulkneris - kad forma - naracija ir struktūra - paverčia turinį didžiu arba niekingu. Martorellis, Cervantesas, Dickensas, Balzacas, Tolstojus, Conradas, Mannas - kad ambicija romane tokia pat svarbi kaip ir miklus stilius ir pasakojimo strategija. Sartre'as - kad žodžiai yra veiksmai ir kad romanas, pjesė ar esė, jei jie angažuoti dabartyje ir ieško geriausių kelių, gali pakeisti istorijos eigą. Camus ir Orwellas - kad be moralės literatūra yra nežmoniška, o Malraux - kad didvyriškumas ir epiškumas dabar tokie pat reikalingi, kaip ir argonautų, „Iliados“ ir „Odisėjos“ laikais.

Jei paminėčiau čia visus rašytojus, kuriems esu dėkingas už kažką arba už daug ką, jų šešėliai panardintų mus į tamsą. Jų be galo daug. Jie ne tik atskleidė man istorijų pasakojimo paslaptis, bet liepė nerti į žmogiškumo gelmes, gėrėtis didžiais žmogaus poelgiais ir sustingti jo beprotybės akivaizdoje. Jie buvo mano paslaugiausi draugai, mano pašaukimo gaivintojai; jų knygose atradau, kad viltis nežūva net blogiausiomis aplinkybėmis ir kad verta gyventi, nors ir tam, kad negyvendami negalėtume skaityti ar kurti romanų.

Kartais savęs klausdavau, ar tokiose šalyse kaip manoji, kur taip mažai skaitytojų ir tiek daug vargšų ir analfabetų, kur tiek daug neteisybės, kur kultūra yra mažumos privilegija, ar tokioje šalyje rašymas kartais nėra egocentriška prabanga. Bet tos abejonės manyje niekad neuždusino pašaukimo, rašiau visada, net tada, kai beveik visą laiką turėjau skirti pinigams uždirbti. Ko gero, elgiausi teisingai. Juk jei literatūros sužydėjimo visuomenėje sąlyga būtų aukštas kultūros, laisvės lygis, gerovė ir teisingumas, literatūra niekad neatsirastų. Priešingai, dėl literatūros, sąžinės, kurią ji budino, troškimų ir svajonių, kurias ji gimdė, nusivylimo, po kurio sugrįžtame iš kelionės į tikrovę prie gražaus išsigalvojimo, civilizacija dabar yra ne tokia žiauri kaip anuomet, kai pirmieji prasimanytojai sužmogino gyvenimą savo pasakojimais.

Būtume blogesni, nei esame, be gerų knygų, kurias skaitome. Būtume didesni konformistai, ne tokie neramūs ir mažiau nepaklusnūs, o kritikos dvasia - progreso variklis - apskritai neegzistuotų. Panašiai kaip rašymas, taip pat ir skaitymas yra protesto prieš gyvenimo trūkumus forma. Tas, kuris fikcijoje ieško, ko jam stinga, garsiai to neištardamas, o gal net apie tai nežinodamas, sako, kad žmogaus gyvenimo, tokio, koks jis yra, nepakanka, kad būtų numaldytas mūsų absoliuto troškimas - žmogaus buvimo pagrindas; kad turi būti geriau. Išgalvojame fikcijas, kad galėtume gyventi tuos daugybę gyvenimų, kuriuos norėtume turėti, nors turime tik tą vienintelį.

Be fikcijos taip ir nesuvoktume, kokia svarbi yra laisvė, kad galėtum gyventi, ir koks būna pragaras, kai laisvę riboja tironas, ideologija ar religija. Tas, kuris abejoja, kad literatūra ne tik leidžia mums sapnuoti grožį ir laimę, bet ir perspėja apie bet kokią priespaudą, tegu paklausia, kodėl visi režimai, kurie bando kontroliuoti žmogaus gyvenimą nuo lopšio iki karsto, taip bijo, kad griebiasi cenzūros norėdami literatūrą nutildyti ir įtariai seka nepriklausomus rašytojus. Jie taip elgiasi, nes žino, kokios pavojingos yra vaizduotės ekskursijos į knygas, kokios pavojingos tampa fikcijos, kai skaitytojai lygina jos pagimdytą ir juose pasėtą laisvę su obskurantizmu ir baime, jų tykančiais tikrame gyvenime.

Išgalvodami istorijas pasakotojai visada, net ir patys to nesuvokdami, nori jie to ar ne, sėja nepasitenkinimą, rodo, kad pasaulis yra prastai padarytas, kad gyvenimas fantazuojant yra turtingesnis už kasdienybės derlių. Būtent šis įleidęs šaknis žinojimas ir jautrumas neleis taip lengvai manipuliuoti žmonėmis, jie nepriims melo, teigiančio, kad už grotų, inkvizitorių ir prižiūrėtojų draugijoje jiems bus saugiau ir geriau.

Gera literatūra permeta tiltus tarp skirtingų tautų ir žmonių. Žadindama pasitenkinimą, kančią ar nuostabą, ji sujungia mus virš skiriančių kalbų, tikėjimų, įpročių, papročių ir prietarų. Kai baltasis banginis laidoja kapitoną Ahabą jūros gelmėse, skaitytojo širdis Tokijuje, Limoje ar Timbuktu apmiršta taip pat. Kai ponia Bovari praryja dozę arseno, Ana Karenina puola po traukiniu, o Žiuljenas Sorelis žengia ant ešafoto, kai matome, kad visi Komalos kaimelio gyventojai knygoje „Pedro Pãramo“ yra negyvi, taip pat sukrėstas bus Kristaus, Budos, Konfucijaus, Alacho išpažintojas ar ateistas, nesvarbu, ar jis dėvi švarką ir ryši kaklaraištį, ar vilki burnusą, kimono ar šarovarus. Literatūra gimdo brolybę ir numaldo ribas, kurias tarp vyrų ir moterų brėžia nežinojimas, ideologijos, religijos, kalbos ir paprasta kvailybė.

Nuo mažų dienų svajojau, kad vieną dieną atsidursiu Paryžiuje, nes sužavėtas prancūzų literatūros tikėjau, kad gyvendamas ten ir kvėpuodamas oru, kuriuo kvėpavo Balzacas, Stendahlis, Baudelaire'as ir Proustas, tapsiu tikru rašytoju; jei neišvažiuosiu iš Peru, liksiu tik sekmadieninis rašytojas. Iš tikrųjų Prancūzijai ir jos kultūrai esu dėkingas už nepamirštamas pamokas, kad literatūra yra ir pašaukimas, ir drausmė, darbas bei užsispyrimas. Gyvenau ten, kai dar buvo gyvi ir rašė Sartre'as ir Camus, buvau ten Ciorano, Becketto, Bataille'o, Brechto teatro, Bergmano kino, Jeano Vilaro ir Jeano Louis Barrault „Odeono“, Naujosios bangos ir Naujojo romano, André Malraux kalbų ir nuostabių kūrinių, taip pat gal pačių didžiausių tuometinės Europos teatro pastatymų - generolo de Gaulle'io spaudos konferencijų ir jo olimpiškų griaustinių laikais.

Tai, už ką labiausiai esu dėkingas Prancūzijai, yra Lotynų Amerikos atradimas. Ten išmokau, kad Peru yra dalis plačios bendruomenės, kurioje broliaujasi istorija, geografija, visuomeniniai ir politiniai klausimai, tam tikras gyvenimo būdas ir ta kvapni kalba, kuria kalbu ir rašau. Bendruomenės, kuri anuomet kūrė naują literatūrą. Ten perskaičiau Borgesą, Octavio Pazą, Cortazarą, Garcią Marquezą, Fuentesą, Cabrerą Infantę, Rulfo, Onetti, Carpentierą, Edwardsą, Donoso ir daug kitų, kurių knygos sukėlė ispanakalbės literatūros revoliuciją ir kurių dėka Europa bei didelė pasaulio dalis atrado, kad Lotynų Amerika nėra tik valstybės perversmų, operetiškų vadų, barzdotų partizanų ir mambo bei ča ča ča barškučių, bet taip pat ir idėjų, meninių formų ir literatūros fantazijų, peržengiančių folklorą ir prabylančių universalia kalba, kraštas.

Nuo tų laikų Lotynų Amerika padarė pažangą, nors, kaip sako poetas Cesaras Vallejo, „Turime, broliai, dar daug nudirbti“. Turime mažiau diktatūrų nei anksčiau, jau tik Kubą ir kandidatę į jos paveldėtojas Venesuelą bei kelias klouniškas ir populistines pseudodemokratijas, kaip Bolivija ir Nikaragva. Kai kur demokratija šiaip taip veikia, remiama daugumos piliečių santaros. Pirmąkart istorijoje turime ir kairiuosius, ir dešiniuosius, jie Brazilijoje, Čilėje, Kolumbijoje, Peru, Urugvajuje, Dominikos Respublikoje, Meksikoje ir beveik visoje Centrinėje Amerikoje gerbia teisinę valstybę, kritikos laisvę, laisvus rinkimus ir valdžios kaitą. Tai geras kelias, ir jei Lotynų Amerika jo laikysis ir kovos su klastinga korupcija bei integruosis su pasauliu, ji pagaliau liausis buvusi ateities kraštu ir pradės gyventi šia diena.

Europoje niekad nesijaučiau svetimšalis. Tiesą sakant, visur kitur taip pat ne. Visur, kur man teko gyventi, Paryžiuje, Londone, Barselonoje, Madride, Berlyne, Vašingtone, Niujorke, Brazilijoje ar Dominikos Respublikoje, jaučiausi kaip namuose. Visur atpažindavau kažką, ką žinojau anksčiau, galėjau gyventi ramiai ir dirbti, mokytis, svajoti, rasti draugų, knygų ir temų.

Tačiau nemanau, kad tapęs, beje, prieš savo valią, pasaulio piliečiu, netekau to, kas vadinama šaknimis, kad tai susilpnino mano ryšius su tėvyne, nes jei taip būtų, mano perujietiška praeitis iki šiol neįkvėptų manęs, rašytojo, ir nuolat neišnirtų mano romanuose, kad ir kaip toli nuo Peru vyktų jų veiksmas. Net esu linkęs manyti, kad ta aplinkybė, jog daug metų gyvenau toli nuo gimtinės, tik sustiprino tuos ryšius, suteikė man aiškesnę viziją, kuri kartu su nostalgija moka atskirti atsitiktinius dalykus nuo svarbių ir nuolat įjungia prisiminimus. Gimtosios šalies meilė negali būti privaloma, bet, kaip ir kiekviena meilė, ji turi būti širdies polėkis, kaip polėkis, kuris sujungia meilužius, tėvus ir vaikus, draugus.

Peru nešiojuosi viduje, nes ten gimiau, augau, mokiausi, išgyvenau vaikystę ir jaunystę, kurios nulipdė mane, nukalė mano pašaukimą, nes ten mylėjau, nekenčiau, džiaugiausi, kenčiau ir svajojau. Tai, kas vyksta Peru, mane liečia, jaudina ir audrina labiau nei tai, kas vyksta kur nors kitur. Nesiekiu to, bet paprasčiausia taip yra. Kai kurie tėvynainiai mane kaltino išdavyste ir net buvau beprarandąs pilietybę, kai paskutinės diktatūros laikais kreipiausi į pasaulio demokratijas, kad nubaustų ją diplomatinėmis ir ekonominėmis sankcijomis. Beje, taip elgiausi ir visų diktatūrų atžvilgiu, nesvarbu, ar tai Pinocheto, Castro, afganų talibų, Irano imamų, Pietų Afrikos apartheido, ar Birmos munduruotų satrapų diktatūra. Rytoj pasielgsiu taip pat, jei Peru vėl taps vyriausybės perversmo, kuris sunaikins mūsų trapią demokratiją, auka. Bet linkiu, kad likimas mums to neduotų, o Peru gyventojai - neleistų.

Parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24