Parodoje „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“ Prieš metus, dairydamasi po Estijos KUMU sales, su savotišku pavydu žvelgiau į tenykštę suprematizmo ir konstruktyvizmo kūrinių gausą. Tuo tarpu Lietuva teturi Vytauto Kairiūkščio ir kelių jo mokinių darbus. Tokia jau ta dailės geografija: Sankt Peterburgo ir Maskvos avangardistai pasklido po Helsinkį ir Taliną. Net jei Lietuva ir būtų arčiau, ką tik pradėjusi formuotis jos dailės gyvenimo dirva, ardoma politinių vingių, vis vien nebūtų priėmusi tokių meninių iššūkių. Todėl, anot parodos kuratoriaus Viktoro Liutkaus, Kairiūkštis Vilniuje – tikrų tikriausia „ankstyva gėlelė“.
Anų laikų Vilniaus gyvenimą buvęs dailininko mokinys, rašytojas Rapolas Mackonis atsimena: „Kokie mes buvome vargšai! 1920 metais įsigalėjus želigovskiadai, lietuvių inteligentų skaičius tolygio pradėjo mažėti. Vienus trėmė, kiti savo noru palikdavo Vilnių, o šio krašto kilmės lietuviai inteligentai dar tik brendo ir visumoje pasireikšti galėjo daug vėliau. Trūko kvalifikuotų mokytojų, pirštais buvo galima suskaičiuoti žurnalistus, neturėjome rašytojų,...
|