Anų laikų Vilniaus gyvenimą buvęs dailininko mokinys, rašytojas Rapolas Mackonis atsimena: „Kokie mes buvome vargšai! 1920 metais įsigalėjus želigovskiadai, lietuvių inteligentų skaičius tolygio pradėjo mažėti. Vienus trėmė, kiti savo noru palikdavo Vilnių, o šio krašto kilmės lietuviai inteligentai dar tik brendo ir visumoje pasireikšti galėjo daug vėliau. Trūko kvalifikuotų mokytojų, pirštais buvo galima suskaičiuoti žurnalistus, neturėjome rašytojų, kuriems būtų arti širdies pavergto krašto likimas. Liūdnai atrodė ir dailininkų gretos. Jas sudarė du žmonės. (...) R. Jakimavičius ir Kairiūkštis. “ (LLMA, F. 377, ap. 2, b. 419, l.2)

Gyvendamas lenkų okupuotame Vilniuje, abiejų tautų kraujo turintis Kairiūkštis buvo „europietiškiausias“ dailininkas, neturėjęs analogų tarpukario menininkų gretose. Jo estetines pažiūras suformavo revoliucinės euforijos kupina Maskvos avangardo aplinka, pažintis su Kazimieru Malevičiumi, rusų ir lenkų, vėliau italų avangardistais, leidinių redaktoriais. Dailininkas palaikė ryšius su lietuvių avangardo šaukliais – keturvėjininkais. Per Paryžiuje gyvenusį Paulių Galaunę gaudavo įvairių avangardo leidinių, kūrinių reprodukcijų, turėjo sukaupęs nemažą jų biblioteką. Tačiau tuometinė Vilniaus publika dar gyveno užsitęsusia romantine-mesianistine meno pajauta. Ne geriau buvo ir Kaune. 1920 metų lietuvių meno apžvalgos parodoje Antanas Smetona porino, kad menas ir kūryba – tai gyvybės klausimas, savo dailės netverdami taptume svetimų vergais. Parodos dalyvis Justinas Zubrickas (slp. Turčiniškis) rašė apie atperkantį, išvaduojantį meno vaidmenį. O prasidėjęs tautinio stiliaus paieškos vajus stabdė natūralius menininkų ieškojimo procesus, integraciją į Europos meno žemėlapį.

Kairiūkščio ir jo bendraminčių – lenkų Władysławo Strzemińskio, Henryko Straźewskio, Mieczysławo Szczukos ir kitų 1923 metais Vilniuje surengta „Naujojo meno paroda“ buvo pirmas kubizmo, konstruktyvizmo, suprematizmo gūsis, trumpam padaręs Vilnių Lenkijos avangardo centru. Paroda sulaukė nemažai susidomėjimo, bet neišvengė ir kritikos bei patyčių. Buvęs Kairiūkščio mokinys aktorius Juozas Kanopka prisiminimuose apie mokytoją mini komišką incidentą:

„Vieną dieną, uždarydamas parodos patalpas, radau ant lango kažkieno tai pajuokai padėtą gan keistą žaisliuką: ant kieto popieriaus, maždaug 25x10 cm papaišytas elipsis. Perigėjuje priklijuota pravira degtukų dėžutė, kurios viduje irgi priklijuotas sudegintas degtukas. Ant elipsio prisiūta pusiau perpjauta bulvė. Aplink bulvę apvestas apskritimas, atseit kažkieno orbita... iš apogėjaus papaišytos kelios spalvotos parabolės. Ir dar kažkas buvo priklijuota ir papaišyta, nebeatsimenu. Kitą dieną, atėjus į Vytauto Kairiūkščio parodą, tą žaislą jam parodžiau. Maniau, įsižeis ir lieps tą žaislą išmesti lauk. Priešingai, jis labai susidomėjo to žaislo sumanymu ir kompozicija. Pakabino šį žaislą sienoje tarp dviejų paveikslų ir jo apačioje parašė: autorius nežinomas.“ (ap. 2, b.414, l. 16). Šis pasakojimas liudija du dalykus: visuomenės nepasirengimą naujai meno sampratai ir entuziastingą Kairiūkščio domėjimąsi forma, tikėjimą „naujojo meno“ ateitimi.

Dailininko pedagoginė veikla Vilniuje brėžė kitokias meno sampratos gaires negu postimpresionistinė Vienožinskio Kauno meno mokykloje skiepijama emocionalaus natūros interpretuotojo pozicija. Deja, Kairiūkštis ir jo mokiniai liko savotiškais marginalais to meto lenkiško Vilniaus kontekste. Buvo nepripažinti po 1931 metų pasirodymo Kaune, kaltinti „tautiškos dvasios“ stoka, nepageidautinu kosmopolitizmu. Daugumai juos smerkusių kolegų dailininkų ir kritikų trūko platesnio meno istorijos pažinimo. Pavyzdžiui, keliaudamas Didžiokas irgi buvo matęs avangardo kūrinių, tačiau jie kėlė jam šypseną kaip kažkokie nesuprantami pypsintys ir blizgantys niekalai. 3–4-ajame dešimtmetyje Kaune tik dailininko sesuo Halina Kairiūkštytė-Jacinienė turėjo pakankamą metodologinį pasirengimą ir vertino savo brolio ir jo mokinių darbus, netaikydama „tautos dvasios“ kriterijaus.

Dailininko pažiūrų novatoriškumą atspindėjo pati ekspozicijos architektūra, padaryta pagal 1923 metų „Naujojo meno“ parodos katalogo viršelyje pavaizduotą suprematistinę kompoziciją. Nors smulkaus formato, Vlado Drėmos, Balio Macutkevičiaus, Antano Butkūno darbai šiandien byloja ne tik apie formos sukauptumą, bet ir apie gyvą, tik dar neartikuliuotą konceptualią mintį. Juk kai įdėmiai žiūri į formą, bandai ją išskaidyti ir iš naujo sukonstruoti, toji forma ar jos elementai tampa savaime reikšmingi. Vladas Drėma, tapydamas seriją nedidelių darbų su tuo pačiu Gedimino kalno motyvu skirtingais metų laikais, tarsi instinktyviai užkabino monotonijos, pasikartojimo fenomeną. Anot Liutkaus, jis bene trisdešimčia metų aplenkė Andy Warholą.

Lankydamasi „Vytauto Kairiūkščio ir jo aplinkos“ parodoje negalėjau liautis galvoti, kaip būtų susiklosčiusi nacionalinė Lietuvos dailės tradicija, kaip ji būtų atrodžiusi, jei Kairiūkščiui ir jo mokiniams anuomet būtų pavykę prigyti tame „baisiai provincialiame davatkų miesčiuke, kur niekas nesiinteresuoja dailės dalykais“? Aišku viena: Kairiūkštis, mokinių švelniai pravardžiuotas „profesoriumi Bėduliu“, šiandien stovi greta tų nedaugelio asmenybių, kurių veikla ir ryšiai su įvairiomis užsienio meno pasaulio žvaigždėmis leidžia lietuviams kurti savimeilę glostančią integralumo Europoje istoriją. Tokia ir buvo ši paroda – saldžiai glostanti savimeilę ir vis dėlto graudi.

Paroda veikė birželio 30 d. – rugpjūčio 29 d. Išleistas parodos katalogas „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“

„7 meno dienos“ Nr.31 (907), 2010-09-10