Šįkart nusižengsime visiems nerašytiems kanonams – nerašysime apie pjesę, nepasakosime siužeto vingių. Anaiptol ne todėl, kad pjesė to nenusipelno – Efraimo Kišono pjesė „Ei, Džuljeta“ pastatyta šešiasdešimtyje šalių ir populiari visame pasaulyje – kaip neretai nutinka, beveik visur, išskyrus Lietuvą. Pasaulyje puikiai žinomas ir jos autorius, Izraelio rašytojas, žydiško humoro klasikas Efraimas Kišonas. Jo bendras knygų tiražas pasaulyje siekia penkiasdešimt milijonų, knygos išverstos ir tapusios bestseleriais 37 pasaulio šalyse. Izraelyje, kur Efraimas Kišonas beveik ištisus dešimtmečius buvo nepripažįstamas ir atvirai valdžios ignoruojamas, jo knygų tiražai viršija visų kitų Izraelio rašytojų knygų, sudėtų kartu, tiražus ir nusileidžia tik Tanachui – judėjų Biblijai.

Žydišką humorą vertina net aršiausi antisemitai – jis unikalus. Dažnai su liūdesio prieskoniu, autoironiškas, sarkastiškas – ir visada juokingas. Iki ašarų. Juokas pro ašaras ar vietoje verksmo. Tai humoras žmogaus, suvokiančio savo menkumą ir sugebančio iš savęs pasijuokti.

Efraimo Kišono gyvenimas – tarsi dar viena neparašyta jo pjesė, juokinga ir tragiška vienu metu. Tikroji jo pavardė – Ferencas Hofmanas. Jis gimė 1924 m. Budapešte, Vengrijoje. Šeimoje buvo kalbama tik vengriškai, mažasis Ferencas, šviesiaplaukis ir mėlynakis, nelabai ką nutuokė apie savo žydiškas šaknis, kol moksleivio pažymėjime neaptiko įrašo: tautybė – žydas. 1942 m. puikiai baigęs gimnaziją ir laimėjęs prestižinį Vengrijos literatūrinį konkursą, Ferencas nepriimamas į universitetą – nes žydas. Įsidarbina juvelyro pameistriu. 1944 m. į valdžią Vengrijoje ateina fašistinis Miklošo Horčio režimas – Ferencas Hofmanas gyvena su padirbtais dokumentais, slapstosi rūsiuose ir griuvėsiuose. Išgyvena. 1945 m. į Budapeštą įžengia sovietų kariuomenė (pirmą sutiktą sovietų kareivį vėliau rašytojas apibūdins taip: „raudonplaukis griaumedis, kurio visos rankos iki pat alkūnių buvo apkarstytos rankiniais laikrodžiais“) – Ferencą suima kaip karo belaisvį ir uždaro į Stalino „darbo stovyklą“ Slovakijoje. Ferencui ir šįkart per stebuklą pavyksta išsisukti: jis tiesiog kažkaip sugeba nepastebėtas atsilikti nuo belaisvių kolonos – genialiai paprastai, kaip mėgsta jo aprašyti humoristinių istorijų herojai. Išgyvena. Grįžta į Vengriją, sverdamas vos 35 kilogramus. Vos metais vėliau, pasinaudojęs senomis pažintimis (čia tikriausiai pirmąkart gyvenime jam praverčia žydiškos šaknys) Ferencas įsidarbina redaktoriaus pavaduotoju satyriniame žurnale „Ludaš Mati“. Regis, ko daugiau norėti – puiki karjera ir soti egzistencija naujoje socialistinėje valstybėje garantuota, bet Ferencas turi slaptą ydą – jis tiesiog organiškai negali pakęsti komunistų ir jų buko muštro. Tad 1949 m. Ferencas nelegaliai palieka Vengriją (jau trečias sėkmingas pabėgimas!) ir apsigyvena Izraelyje – pakeičia pavardę, tampa Efraimu Kišonu. Pradeda naująjį gyvenimą nuo nulio. Gauna darbą – valo tualetus. Kartu mokosi ivrito – kalbos, kurios iki šiol nemokėjo nė žodžio. Pamažu pradeda rašyti nauja kalba. Įsibėgėja – nuo 1953 m. jo knygos leidžiamos beveik kasmet, Kišonas tampa populiariu vokiškai kalbančiose šalyse, po pasaulį ima sklisti jo knygų vertimai. Tačiau valdžia ir Izraelyje valdžia – kandžios Kišono replikos ją siutina, tad isteblišmentas Kišoną ignoruoja. Ignoruoja net tuomet, kai tampa akivaizdu: Kišonas – populiariausias Izraelio rašytojas pasaulyje. Užtat savo premiją skiria Izraelio eksportuotojų sąjunga – jie nusprendžia, kad plačiausiai į užsienį eksportuojama Izraelio prekė yra Kišono knygos. Tačiau 45 Kišono išleistos knygos per dvidešimtį metų Izraelyje nesulaukia nė vienos recenzijos, jo pavardės nėra nei Izraelio literatūros istorijoje, nei mokyklų vadovėliuose. 1981 m. Kišonas nebeištveria – persikelia gyventi į Šveicariją. Rašo toliau.

Galų gale 2002 m., po dešimtmečių ignoravimo, netikėta žinia: Efraimui Kišonui skiriama Valstybinė Izraelio premija. Tylos siena akimirksniu pramušama – apie Kišoną prabylama visur. Spaudoje, radijuje, televizijoje. Efraimas Kišonas išrenkamas „metų žmogumi“. Puolama iš naujo leisti jo knygas. Pripažįstama: Efraimas Kišonas – pasaulinio rango rašytojas. Deja, Kišono triumfo nebesulaukia mylima jo žmona – likus trims savaitėms iki iškilmingo premijos įteikimo miršta nuo plaučių vėžio. Praėjus vos trejetui metų, 2005-aisiais, miršta ir pats Efraimas.

Štai tokia istorija. Kaip sakė Kišonas viename interviu, „mano knygos – tai mano gyvenimas. Tokios pat tragikomiškos.“

Kodėl vis dėlto nuspręsta kalbėti ne apie pjesę, o apie jos autorių? Viskas labai paprasta: nagi patys pagalvokite – ar tokios biografijos rašytojas galėtų parašyti prastą nuobodžią pjesę?..

Efraimo Kišono pjesės iki šiol Lietuvoje nebuvo statomos. Klaipėdiečiai jaučia malonumą, galėdami pristatyti žiūrovams šį autorių ir jo populiariausią pjesę „Ei, Džuljeta“. Apie ką ji – maža paslaptis. Žinoma tik tiek – tai tikroji, ne mažiau įstabi ir graudi Romeo ir Džuljetos istorija. Istorija apie pasibaigusią jaunystę, apie išblėsusią meilę – apie tai, kas lieka, kai nieko nelieka. Apie mus pačius. Apie tai, kaip visa tai ištverti. Juokinga – iki ašarų ir pro ašaras – istorija. Kišono „Ei, Džuljeta“ – tai, kaip rašydavo prieškario kulinarijos receptų knygose, Shakespeare’as kitaip.

Pjesę išvertė rašytojų duetas – Jeruzalėje gyvenantis Marjanas Belenkis (jį žiūrovai neakivaizdžiai jau pažįsta – tai Genadijaus Chazanovo, Klaros Novikovos, Jano Arlazarovo ir kitų Rusijos artistų monologų autorius) bei klaipėdietis Gintaras Grajauskas.

Spektaklį režisavo klaipėdiečiams puikiai pažįstamas Alvydas Vizgirda, o scenoje šįkart matysite net dvi Klaipėdos dramos teatro aktorių sudėtis: R. Šaltenytę, I. Reklaitį, E. Brazį, V. Leonavičiūtę, V. Mickevičių, R. Idzelytę bei E. Jackaitę, V. Anužį, V. Jočį, J. Jankauskaitę, K. Žvinklį, S. Šakinytę. Spektaklio scenografė – M. Vosyliūtė, kompozitorius – G. Kizevičius.

Klaipėdos dramos teatro inf.

Premjera Klaipėdos Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70) rugsėjo 24 d. 18 val.

„7 meno dienos“ Nr.31 (907), 2010-09-10