Tačiau Islandijoje gimęs ir augęs menininkas atsargiai kalba apie savo pašaukimą, nesureikšmindamas nei darbo kine, nei aktorinio meistriškumo studijų Paryžiuje. Šiemet jis tapo „Scanoramos“ svečiu ir pristatė naują savo darbą Hilmaro Oddssono filme „Gruodis“.

Pradėkime nuo stereotipų. Yra nuomonė, kad aktoriaus talentas, galimybės labai priklauso nuo režisieriaus. Kaip Jūs įvardytumėte šį santykį?

Žinoma, svarbu dirbti su režisieriais, kurie įžvelgia ir vertina tavo galimybes, sugeba atskleisti tai, ką turi geriausia. Darbo metodai priklauso nuo vaidmens: kartais reikia konkrečių nurodymų, ginčų ar net provokacijų, o kitąkart daugiau pasiekiama, kai aktorius pats gali rinktis, kokiu keliu jam eiti.

Režisierius Daguras Kári buvo ta lemtinga figūra, nurodžiusi kelio pradžią?

Su Daguru mokėmės tame pačiame koledže, be to, tuometinė mano mergina buvo jo pusseserė, tad kartu švęsdavome Kalėdas. Prieš filmuojant „Albinosą Nojų“ gavau nedidelį vaidmenį juostoje „Villiljos“. Ją kūrė penki režisieriai, tarp jų ir Daguras Kári. Jis jau galvojo apie naują filmą ir, be jokių papildomų atrankų, pakvietė prisijungti. Galiu drąsiai teigti, kad jis mane „atrado“, nes tai buvo pirmas didelis vaidmuo kine.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas turi dalyvauti kone visose filmo scenose. Kaip pavyksta susitvarkyti su psichologine įtampa, išlaikyti dėmesį neretai chaotiškoje filmavimo aikštelėje?

Jokių specialių technikų ar taisyklių nenaudoju, – atvirkščiai, jas išradinėju su kiekvienu nauju vaidmeniu. „Albinosas Nojus“ buvo gera pradžia, taip pat ir didžiulė atsakomybė. Stengiausi nesureikšminti fakto, jog įkūniju pagrindinį herojų juostoje, kuri kainuoja tiek daug... Kadangi grupė buvo maža, laisvu nuo filmavimosi metu padėdavau suderinti šviesas, sustatyti scenografiją, parinkti kostiumus. Norėjau kuo daugiau užsiimti praktiniais dalykais ir negalvoti, kas bus, jei vaidmuo nepavyks.

Kitaip nei „Albinose Nojuje“, naujame režisieriaus Hilmaro Oddssono filme „Gruodis“ įkūnijate visų mylimą lengvabūdį muzikantą Jonį, grįžtantį atostogauti į gimtąjį Reikjaviką ir pernelyg nesirūpinantį dėl ateities. Kuris herojus Jums artimesnis?

Nesitapatinu su kino personažais. Aktoriui įdomiau įsijausti į kitą žmogų, nei demonstruoti save. Aišku, kurdamas vaidmenį atiduodi dalelę savęs. Nojus atspindėjo mano paties charakterį. Vaikinas lieka nesuprastas, nesugeba, o kitąkart ir nenori prisiderinti prie aplinkinių. Aš irgi „pažymėtas“ – esu plikas ir žinau, kad visada būsiu „ne toks“, kaip kiti. Tad ši tema man ypač artima. Jonis iš filmo „Gruodis“ yra atviresnis, labiau pasitikintis savimi. Iš pradžių jį matome kaip gana kvailą avantiūristą, žaidėją, bet ilgainiui, prisiimdamas atsakomybę, jis darosi vis simpatiškesnis. Susivokęs prieštaringuose jausmuose, Jonis supranta, kad jis šiame pasaulyje gyvena ne vienas, kad reikia atsižvelgti ne tik į savo norus, bet ir rūpintis artimaisiais. Juk jis norėjo vykti atgal į Argentiną, įrašyti albumą ir tapti žvaigžde. Bet viskas susiklostė taip, kad jam teko likti namie.

„Gruodis“ primena senus gerus Holivudo filmus, kur viskas baigiasi laimingai ir gražiai...

O taip, tai Kalėdų istorija.

Kiek ji svarbi ir įdomi Islandijai?

Scenarijus buvo parašytas prieš prasidedant ekonominei krizei, kai kiekvienas Islandijos pilietis dar džiaugėsi aukštu pragyvenimo lygiu ar bent jau elgėsi taip, tarsi valdytų didelius turtus. Bet tai nebuvo tikri pinigai, o tik paskolos, kuriomis visi naudojosi. Skurdas egzistavo ir tuomet, tik niekas nenorėjo pažvelgti tiesai į akis. Kai pasibaigus filmavimui grįžau į Reikjaviką, prie parlamento degė laužai, o miesto centrinėje aikštėje protestavo pasimetę, pikti žmonės. Bankai užsidarinėjo, tuo tarpu jų klientai prarado savo namus, turtą. Mūsų istorija netikėtai tapo itin aktuali. Sunku pripažinti niūrią realybę po tiek materialios gerovės metų. Kaip ir filme, žmonės stengiasi slėpti nepriteklių, skurdą. Galbūt dėl to filmas „Gruodis“ nesulaukė tokio žiūrovų dėmesio, kokio tikėjomės, nors kritikai jį vertino palankiai.

Ekonominė situacija šiuo metu keičiasi?

Ji tampa vis blogesnė.

O kaip klostosi kino reikalai?

Bus labai sunku, nes nebėra pinigų filmams kurti. Kasmet pasirodydavo trys keturi pilno metražo vaidybiniai filmai – gana daug 300 tūkstančių gyventojų turinčioje šalyje. Dabar finansavimo procesas tampa sudėtingesnis. Esu laimingas, nes galiu šiek tiek padirbėti užsienyje – vasario mėnesį prasidės filmavimas Ispanijoje. Prireikė ketverių metų, kol buvo surinktas reikiamas biudžetas.

Galėtumėte papasakoti plačiau apie būsimą vaidmenį ir filmą?

Tai debiutinis Juano Carloso Medinos filmas „Beskausmiai“ („Insensibles“, „Painless“). Susipina dvi paralelios istorijos, vykstančios generolo Franco valdymo metais. Mano personažas dėl tam tikros ligos nejaučia fizinio skausmo, tad yra išnaudojamas įvairiems eksperimentams. O kito veikėjo širdis pernelyg sugrubusi, tad jam svetimas dvasinis skausmas. Juostoje keliamas filosofinis klausimas, ar skausmas mus paverčia žmogiškomis būtybėmis, atjaučiančiomis kitus? Didžiulis iššūkis kurti tokį vaidmenį – prisipažinsiu, truputį bijau.

Kai Charlotte Gainsbourg suvaidino Larso von Triero filme ,,Antikristas”, kalbėta, kad ji padarė daugiau, negu įmanoma. Ką manote apie aktoriaus galimybių ribas?

Menininkas kurdamas stengiasi peržengti tam tikras ribas. Juk niekam nesvetimas baimės jausmas ar psichologinės problemos, kurias stengiamės pažinti, įveikti. Tačiau tai nereiškia, kad galima daryti bet ką, o tuo labiau – žaloti save. Nemanau, kad menininkams ar žiūrovams patinka mėgautis nesveikos vaizduotės padariniais. Menas turėtų generuoti pozityvias idėjas, sukelti teigiamus pokyčius žiūrovų sąmonėje. Destruktyvūs metodai dažniausiai tik dar labiau traumuoja, nors jie ir yra efektingi.

Kiek aktoriui svarbus tarptautinis pripažinimas?

Deja, taip, jis labai svarbus. Žvaigždžių sistema kine egzistuoja, nuo jos niekur nepabėgsi. Paprasčiau gauti finansavimą, jei į numatomų vaidmenų sąrašus įtraukiami keli garsūs aktoriai, automatiškai pritraukiantys žiūrovus. Jei nesi pakankamai žinomas, apie pagrindinį vaidmenį gali tik svajoti ir tikėtis, kad laimingai susiklosčius aplinkybėms svajonės išsipildys.

Turite savo „svajonių vaidmenį“?

Ne, man patinka įvairovė. Nedegu noru įkūnyti blogus vyrukus, taip pat nenorėčiau „įstrigti“ viename amplua. Idealu, kai naujas vaidmuo kažkuo nustebina, priverčia ieškoti dar neatrastų savybių, charakterio bruožų.

Be vaidmenų kine, rengiate savo parodas. Traukia įvairiapusė veikla?

Ne kasdien esu kviečiamas vaidinti kine, tad lieka nemažai laisvo laiko, kurį stengiuosi išnaudoti kitiems dalykams. Prieš mėnesį Islandijoje atidariau parodą, kur eksponuojami mano koliažai ir vaizdo darbai.

Tačiau aktorinio meistriškumo pamokos Paryžiaus teatro mokykloje nepraėjo veltui?

Baigęs studijas maniau, kad niekada daugiau nevaidinsiu ir nelipsiu ant scenos. Teatro mokykla Paryžiuje labiau priminė gamyklą, kur štampuojami tam tikros paskirties elementai. Žmogiški santykiai ten negaliojo. Būtent jų aš labiausiai pasigendu teatre ir kine.

Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė

„7 meno dienos“ Nr.43 (919), 2010-12-03