Šiandien „Skalvijoje“ prasidedančiose Naujojo rusų kino dienose svečio iš Ukrainos teisėmis bus parodytas Kiros Muratovos filmas „Rylos melodija“ (2009). Vilniaus žiūrovai galės prisiminti ir kitus režisierės filmus – „Ilgos palydos“ (1971), „Lemties posūkis“ (1987), „Trys istorijos“ (1996). Pateikiame skaitytojų dėmesiui dienraščio „Novyje izvestija“ žurnalistės Anželikos Zaoziorskajos pokalbį su Kira Muratova, išspausdintą šių metų lapkričio pabaigoje. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

„Rylos melodija“, kaip depresyvus kinas, nerodoma kino teatruose. Tai ne pirmas atvejis, kai Jūsų filmas nepasiekia kino teatrų. Kodėl žiūrovai saugomi nuo Jūsų darbų?

To reikėtų paklausti pono Dievo, o ne manęs: kodėl jis sukūrė tokį neteisingą ir žiaurų pasaulį ir būdamas aukščiau visu tuo grožisi? Jei kalbate apie mano požiūrį, nemanau, kad dabar pasaulis baisesnis nei kada nors anksčiau. Tragizmas yra molekulės, o ne socialiniame lygmenyje. Mūsų gyvenimas tragiškas nuo imperatoriaus Nerono laikų ir apie tą tragediją reikia kalbėti, juk gyvenime liūdesio ir kančių daug daugiau nei humoro ir laimės.

Jūs ir toliau kuriate Odesos kino studijoje, kuri dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus. Nejaugi niekad nenorėjote išvažiuoti į palankesnį kinui miestą?

Ne, nenorėjau. Gal tai ir keista, kad aš tiek metų gyvenu Odesoje, nebūdama tikra odesietė. Bet aš čia jaučiuosi labai gerai. Ir tik čia galiu kurti kiną taip, kaip jį jaučiu. Nuo savęs nepabėgsi, juk visko, kas su mumis atsitinka, giliausios priežastys slypi mūsų viduje. Kai gyvenime įvyksta tragedija, vidinės priežastys visada randa sąjungininkų. Kitaip tariant, kad pakeistum gyvenimą, turi pakeisti save. Ir kai aš tai galėdavau padaryti, man visada pasisekdavo. Filmai pasirodydavo didžiajame ekrane. Žinoma, žmonėms nuo senų laikų būdinga kraustytis iš vienos vietos į kitą, bet aš nesuprantu, kam kažkur važiuoti, kad galėtum filmuoti?

Bet Jūs vis dėlto esate rusų režisierė, būnate Maskvos festivaliuose, filmuojate sostinės artistus. O kaip vertinate tai, kas dabar vyksta rusų kinematografe? Tai ir valstybės pinigų padalijimas kelioms pagrindinėms studijoms, ir naujų kinematografininkų sąjungų kūrimas...

Aplink kiną visada vyksta tam tikras judėjimas, gaminantis aukštuomenės gyvenimą, kuriuo šlykščiuosi. Kartais esu priversta tame dalyvauti, bet man tai visada sukelia liūdesį. Štai ir visas atsakymas. Noriu priminti, kad esu „perestroikos“ žmogus, ir tuo viskas pasakyta.

Ką turite galvoje?

Iki „pertvarkos“ mes nieko negalėjome pasakyti nebijodami ir toks gyvenimas man negalėjo patikti. Kalbos, kad pinigai – blogai, o cenzūra – gerai, yra visiški niekai. Pinigai – biologinis reguliuotojas, ir tai, kad žiūrovams patinka tokie, o ne kitokie filmai, yra biologinė žmogaus savybė. Kai kokios nors kino nemylinčios būtybės man aiškino, kas turi, o ko neturi būti mano filme, man ir tada, ir dabar tai atrodė nenatūralu, priešinga prigimčiai. Niekad nesileisiu į kompromisus su sąžine, kad ir koks valdininkas to prašytų. Liepą Odesoje vyko festivalis, man norėta įteikti garbės prizą už indėlį į pasaulinį kinematografą. Bet šis festivalis nenorėjo parodyti (paprasčiausiai parodyti!) mano filmo „Rylos melodija“. Juolab kad filmo autorė gyvena Odesoje. Prisipažinsiu, tai skaudu. Todėl ir atsisakiau apdovanojimo.

Kaip vertinate šiuolaikinį jaunimą, ar mėgstate bendrauti su jaunais?

Dar senovės Romoje sakė: „Mūsų laikais vaikai negerbia savo tėvų.“ Laikas ir jaunimas visada tokie pat. Žiaurumas ir tragizmas (pabrėžiu – molekulių lygmenyje) visada buvo ir bus. Kartais įvyksta maži nušvitimai, greičiausiai ekonominiai, ir tam tikrai gyventojų daliai pradeda atrodyti, kad gyventi pasidarė geriau, linksmiau. Aš taip nemoku. Kiekvienas laikas rengiasi savais drabužiais. Prieš dvidešimt metų, kai pasirodė mano filmas „Asteninis sindromas“, man sakė: „Koks siaubas!“ Bet aš nesutinku, kad „Sindromo...“ realybė baisesnė už „Rylos melodijos“. Pakartosiu: kiekvienas laikas rengiasi savaip, bet žmogaus skeletas ir organizmas – tokie pat. Dvi ausys, dvi akys, dvi kojos, dvi rankos.

Jei „kiekvienas laikas rengiasi savaip“, vadinasi, yra ne tik skeletas, bet ir dar kažkas, kas liudija apie vieną ar kitą laiką?

Laiką apibūdina tai, kaip žmonės elgiasi su vaikais, su gyvūnais... Šiuo požiūriu niekas nepasikeitė. Tai tiesa, kad visad su malonumu stebiu, kaip žmonės rengiasi. Nueikite į Kijevo stotį ar, pavyzdžiui, į provincijos stoties laukimo salę, ir pamatysite skirtumą. Dabar kai kas rengiasi geriau. Gal tai paviršutiniškas įspūdis, bet man taip atrodo. Taip pat dauguma maitinasi geriau, nei anksčiau, bet ar tai atskleidžia laiką? Tikiuosi, kad mano filmuose, kurie kuriami mišrainės principu, žiūrovai randa tam tikrą harmoniją. Kai nufilmuoji ką nors kartaus, vėliau norisi saldaus, o tada – sūraus... Man turi kilti noras, net geismas kažką padaryti. Daug kas patinka, bet negaliu to suvirškinti, todėl tai ir netampa mano filmo maistu.

Nejaugi Jums būtina, kad būsimas filmas pereitų per visus organus? Gal užtektų tik galvos ir širdies?

Turi veikti visi vergo (o aš save laikau kino verge) organai. Kai baigusi Maskvos kinematografijos institutą tik pradėjau dirbti kine, jaučiausi laisva paukštė. Bet dabar suprantu, kad negaliu egzistuoti nekurdama kino, vadinasi, tai vergystės rūšis. Jei nesinori nieko filmuoti, pasijuntu visiškai sutrikusi. Nesuprantu, kas esu, kur ir ko einu. Aš jau daug metų jaučiuosi esanti užprogramuotas kinui kompiuterinis personažas. Beje, užprogramavo dar institute mano mylimas mokytojas Sergejus Gerasimovas, kuris  visiems laikams pajungė mane savo geležine letena. Taip ir esu vergijoje. Mano priklausomybė nuo kino – kaip narkomano. Organizmas visiškai pažeistas kino, nėra jokios vilties pasveikti.

Iš rusų moterų režisierių tik Jūs ir Larisa Šepitko išgarsėjote aštriais, realistiniais, žiauriais filmais. Ar Šepitko buvo Jūsų konkurentė?

Man labai patinka Šepitko filmas „Sparnai“ – tai apskritai vienas mano mėgstamiausių filmų. Larisą gerai pažinojau dar jaunystėje, todėl ji man, žinoma, sesuo. Bet gyvenime Šepitko nebuvo tokia rūsti, kaip kad filmavimo aikštelėje.

Larisa Šepitko tikėjo mistika ir likimu, o Jūs?

Nepažinojau mistikės Larisos, nemačiau joje tokių apraiškų, nors viskas įmanoma. Pati tikiu mistika, bet stengiuosi jai nepasiduoti. Man artimesnė mintis, kad likimas – tai žmogaus charakteris. Apskritai aš nepatariu moterims užsiimti režisūra. Tai labai sunki profesija. Ji visais požiūriais sunki ir vyrams. Bet moterims dar labiau.

Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.43 (919), 2010-12-03