Šiemet jie sulaukė rekordiškai daug – net šešių šimtų – filmų paraiškų, o festivalyje per keturias dienas buvo parodyta apie 60 debiutuojančių režisierių pastaraisiais metais sukurtų trumpametražių filmų iš viso pasaulio. Paskutinę „Skalvijos“ rengiamo festivalio dieną buvo išrinktas „geriausias pasaulio“ trumpametražis. Koks filmas juo tapo? Pradėkim nuo pradžių.

„Galai čia sueina greičiau“, – tokį šūkį pasirinko šiųmetinis festivalis: jo reklamoje medžiotojas netikėtoje vietoje vis atrasdavo virvę, kurios kitame gale išdygdavo didžiulė meška – galai sueidavo labai greitai. Organizatorių idėja paprasta: trumpuose filmuose pasakojamos istorijos išsinarplioja greičiau, tačiau jos nagrinėja tokias pat svarbias ir aktualias temas kaip pilno metro filmai. „Sukurti trumpametražį filmą nepalyginti sudėtingiau nei ilgo metro filmą“, – viename iš interviu yra prasitaręs lenkų režisierius Romanas Polanskis. Turėdamas pusantros valandos kiekvienas sugebėtų pasakyti kažką protinga, o štai padaryti tą patį per kelias ar keliolika minučių reikia tikro talento. Kita vertus, daugelis kino kūrėjų ar juo labiau studentų pradeda būtent nuo trumpų filmų ir nieko čia keisto. Didžioji dalis tų pirmųjų bandymų ir sudarė margą kaip velykinis margutis „Kino šortų“ programą. Smagu, kad festivalis, be dešimties konkursinių užsienietiškų programų, parodė ir tris specialiąsias lietuviškas: filmų premjerų, kurioje tilpo geriausi pastarųjų metų kino studentų darbai, „Kino alpinistų“ programą „Super8 Picnic in a Hand“, o programa „SMS: istorijos, susuktos per dvi savaites“ pristatė geriausius 2008–2011 m. „Vasaros MEDIA studijos“ sukurtus įvairaus žanro filmus.

Tarptautinė „Vilniaus kino šortų“ komisija, kurią sudarė kino platintoja iš Vokietijos Stefanie Reis, kinotyrininkė Renata Šukaitytė bei režisierius Ignas Miškinis, išskyrė tris labiausiai patikusius filmus. Du filmai buvo įvertinti specialiais paminėjimais ir vienas pripažintas geriausiu. Antros vietos „paminėjimu“ įvertintas škotų režisieriaus Colino Kennedy filmas „Aš myliu Liusę“ („I love Luci“, 2010, 12 min.). Jaunatviško polėkio kupinas filmas pasakoja apie narkomanę merginą, kurios dantų protezus suryja didžiulis šuo. Šis vėliau pradingsta kartu su draugo dviračiu, mergina lieka „be dantų ir be šuns“, bet viskas baigiasi laimingai. Atrodo, nieko ypatingo, tačiau juosta nepalieka abejingų, nes puikiai sukurti personažų charakteriai ir, svarbiausia, įtikinamai papasakota komiška istorija. Kažką panašaus bandė padaryti ir filmo „Ar matei Napoleoną“ („Have you seen Napoleon“, 2010) režisierius Remy Bazerque’as, tačiau jis kiek persistengė. Kostiuminę dramą primenančioje komedijoje pagrindinis herojus ne tik netyčia sudegina mažą baltą katiną, bet ir bandydamas tai nuslėpti pabučiuoja jį įsimylėjusios merginos mamą, liokajų ir galų gale pačią merginą. Patys galite įsivaizduoti, kaip visas šis absurdo sumuštinis atrodo ekrane.

Pirmąjį „paminėjimą“ pelnė prancūzo Gilles’io Cuvellero animacinis filmas „Bulvių meilė“ („Love Patate“, 2010, 13 min.). Tai neįtikėtinai realistiška animacija, kurios herojai išsiskiria itin hiperbolizuotomis nosimis. Pagrindinis filmo herojus įsimyli randuotą švytinčią bulvę, taip įskaudindamas savo draugę, kuri dirba keptas bulvytes pardavinėjančiame kioske. Artėjant link kulminacijos, bulvės visiškai pašėlsta.

„Bulvių meilė“ – ne vienintelis neišdildomą įspūdį palikęs animacinis filmas: šie „Kino šortai“ išsiskyrė itin kokybiškos animacijos gausa. Jasono Carpentero filme „Nuomininkas“ („The Renter“, 2010) mažas berniukas, vienai dienai paliktas pas močiutę, pamato, kaip laksto višta nukirsta galva, Louis Hudsono filme įmantriu pavadinimu „Besotė meilė (Vyras katėje)“ („All Consuming Love (Man in a Cat“), 2010) rodomi kačių ir žmonių viduje gyvenantys maži žmogeliukai, kurie, reikalui esant, išlenda lauk pro vietas, kurių šiame straipsnyje geriau neminėsiu, o režisieriaus Matthiaso Hoeggo animacinis filmukas „Ketvirtadienis“ („Thursday“, 2010) nukelia žiūrovus į netolimą žmonijos ateitį ir itin konceptualiai kuria niūrią futuristinę antiutopiją. Būtent animacija tapo tikru saldėsiu, o kartais net atgaiva po ne itin įtikinamų vaidybinių ar dokumentinių bandymų. Lenkų režisieriaus Barteko Kulaso trumpučio animacinio miuziklo „Milhavenas“ („Millhaven“, 2010) heroję Loretą sapnuoju iki šiol – jos niūniuojama dainelė su vis pasikartojančia eilute „galiausiai mirsim mes visi“ įstrigo giliai į pasąmonę. Beveik visi festivalyje rodyti lenkų filmai paliko labai gerą įspūdį, todėl jų laukdavau taip pat nekantriai kaip animacinių. Vienas stipriausių festivalio filmų – lenkų režisierės Julios Kolberger „Manęs rytoj čia nebebus“ („I won’t be here tomorrow“, 2010) – tai paprastumu paperkanti nuosekliai papasakota istorija be jokių triukų ir didelių siužetinių įmantrybių – tokių filmų festivalyje buvo tik vienas kitas. Įsiminė ir Jakubo Stozeko „Nepasiekiamai toli“ („Out of reach“, 2010) – pasakojimas apie šešiolikos ir aštuoniolikos metų seseris, ieškančias motinos, kuri jas paliko dar visai mažytes. Visą filmą laukiamas vyresniosios dukros ir motinos susitikimas turi įvykti Paryžiuje, bet taip ir neįvyksta. Keista, kad nė vienas lenkų filmas nepateko į geriausiųjų trejetuką. Dar keisčiau, kad tokiame veržliame ir jaunatviškame festivalyje nėra renkamas filmas – žiūrovų numylėtinis.

Pagaliau suvesiu visus galus ir atskleisiu, ką komisija pripažino geriausiu „Vilniaus kino šortų 2011“ filmu – tai beveik pusvalandžio trukmės jau ne vieną prestižinį apdovanojimą („BAFTA Award for Best Short Film“ ir kt.) pelnęs britų režisieriaus Paulo Wrighto vaidybinis filmas „Kol upė krauju patvins“ („Until the river runs red“, 2010). Filmas pasakoja apie mergaitę Kloją, kuri tiki, jog yra Dievo dukra ir turi surasti mistinę Raudonąją upę. Filmas pavergia išraiškinga kino kalba, režisierius ne pasakoja istoriją, bet stengiasi perteikti su ja susijusius jausmus. Konservatyviems kino žiūrovams ši juosta gali pasirodyti pernelyg eksperimentinė, tačiau jos pergalė „Vilniaus kino šortuose“ tik patvirtina šiuolaikinio kino tendenciją laužyti nuoseklaus pasakojimo taisykles.

Daug festivalyje rodytų filmų siekė vienaip ar kitaip nustebinti, šokiruoti arba prajuokinti žiūrovus. Tai mėgsta daryti visi pradedantieji kūrėjai, bet ne visų debiutantų bandymai sėkmingi. Pavyzdžiui, norvegų režisieriaus Fredriko Lejono filme „Johana“ („Johanna“, 2010) sunku patikėti bent vienu personažu, scenos neįtikėtinai statiškos, o dialogai tokie nuspėjami ir nuobodūs, kad filmui galiausiai pasibaigus tampa apskritai neaišku, ką režisierius norėjo pasakyti. Panašių filmų buvo ir daugiau. Negaliu nepaminėti bene keisčiausio festivalio filmo – ispanų režisieriaus Carloso Crespo Arnoldo „Durų rankenos apmąstymų“ („Doorhandle Konb Thoughts“, 2010). Šio filmo pagrindinis herojus yra... tualeto durų rankena. Ši mąsli vyriškos giminės rankena įsimyli tualeto valytoją, bet pats puikiai supranta savo meilės beprasmybę. „Amelijos iš Monmartro“ stiliumi nufilmuota miniatiūra rodo, kad kino pasaulyje gali dėtis pasakiški dalykai. Įdomiausia, kad net ir filmo apie durų rankeną tema – meilė. Ši amžina tema vyravo tarp festivalio filmų.

Spalvinga „Kino šortų“ programa įrodė, kad kinas vis dar gyvuoja kaip stebuklų pasaulis, nes tik ekrane gali lengvai vykti neįtikėtini dalykai. Visi galai jau surišti. Lieka laukti kitų metų „Vilniaus kino šortų“.

„7 meno dienos“ Nr.38 (960), 2011-10-28