Sigito Virpilaičio parodos ištinka žiūrovus retai. Tiesą sakant, autoriui tai visai tas pats, savo parodų dažnumui ar jų skaičiui jis neteikia jokios reikšmės. Nerūpi jam ir pripažinimas, įvaizdis ar kitos tuštybės mugės kategorijos, o jei aukšti įvertinimai šiek tiek ir paglosto savimeilę, tai patenkintos šypsenos autoriaus veide vis tiek neišvysime – jis dingsta pro galerijos duris kaip koks Češyro katinas, palikdamas mus darbų apsuptyje. Kas dar nerūpi Virpilaičiui? Šlovė ir žiniasklaidos keliamas erzelis. Ir aišku kodėl. Todėl, kad visa tai jau turi: jis visiškai pelnytai vadinamas vienu geriausių ir žymiausių lietuvių juvelyrų, jo parodų visi laukia nepaprastai nekantriai, tekstai jį liaupsina, o užsakovai kukliai laukia, kol jis teiksis atkreipti į juos dėmesį.

Užtat Virpilaičiui rūpi visiškai kiti dalykai. Pavyzdžiui, netuščias kalbėjimas. Kiekviena jo paroda nutinka tada, kai jis prikaupia žodžių (šiuo atveju – darbų, nors kartais dirba ir su žodžiais), sudarančių vieną visumą. Virpilaitis rengia parodas tik tada, kai turi ką pasakyti. Kai metus ar dvejus jis susitelkia į vieną temą ar vieną medžiagą, bandydamas ją pažinti ir atskleisti. Prisipratinti ir suvaldyti. Kaip nutiko su gintaru, kuris prieš šešerius metus Virpilaičio rankose tirpo ir lydėsi, tapdavo skaidrus, plonas ir perregimas kaip stiklas, įgydavo lenktas rafinuotas formas. Arba virsdavo ažūriniu raizginiu, primenančiu koralą; arba, virtęs kaklo papuošalu, imdavo sroventi tarsi vanduo. Arba. Arba. Regis, tokio gintaro kaip tuomet, derinto su auksu, rubinais ir deimantais, raižyto, lieto, graviruoto, niekada ir niekur neteko matyti – ir labai įtariu, kad daugiau ir neteks.

Galima prisiminti ir atvejį, kai Virpilaitis drožė medį (žiūrint į jo kūrinius, man visuomet kyla eretiška mintis, kad autorius tiesiog baisiai mėgsta... skaptuoti) ir kūrė objektus bei žodžius. Tada jo atskaitos tašku tapo žmogaus kūnas (juvelyrai neišvengiamai susiję su kūnu), įgijęs medinius pratęsimus ir patobulinimus, vadinamus priekūniais. Tada Virpilaitis drožė ne tik medį, bet ir lietuvių kalbą, sukurdamas materialius objektus, kuriuos galima užsimauti ant piršto, kumščio, viršugalvio ar liežuvio, – ir verbalinius iki tol negirdėtus kalbos papildinius: pirštalai, kumštalai ar antausai.

O prisiminus parodą „Kitur“, prieš penketą metų eksponuotą „Lietuvos aido“ galerijoje, tampa aišku, kad juvelyrika yra ne toks jau paprastas dalykas – tiesiog metalų derinimas su akmenimis, turint tikslą sukurti dekoratyvinės paskirties objektus. Kad koralų, turkio, gintaro deriniai su variu ar skalūnu nėra tik labai gražūs, bet visiškai neidentifikuojami daiktai, kuriuos būtų galėję naudoti marsiečiai ar kiti kitų civilizacijų atstovai tik jiems vieniems žinomiems tikslams. Kyla įkyri mintis, kad Virpilaitis tam tikra prasme yra Ukbaro gyventojas, daiktus sugebantis dvigubinti ir dauginti; sugebantis atkurti išnykusius objektus, pasitelkdamas ne vaizduotę, o prisiminimus. Nes žiūrint į jo darbus darosi akivaizdu, kad jis turėjo būti ten, kur šitie objektai turi paskirtį, tikslą ir prasmę ir yra kasdienio gyvenimo ar ritualinių apeigų rakandai, o dabar, kadangi niekas, išskyrus jį, nebežino, kam jie galėtų būti naudojami, jam tenka atkurti detales, kad išsaugotų nykstantį kitos tikrovės grožį. Atkuria taip, kaip moka – plunksnomis ir deimantais, auksu, variu ir skalūnu, nesuvokiamai, nežemiškai kruopščiai. Mamuto kaulu ir perlais – kaip šįkart galerijoje „Meno niša“, iš užmaršties išsitraukęs dirbtuvėje gulėjusį dovanotą mamuto kaulo gabalą ir visus metus iš jo kūręs smulkiausius ažūrus.

„Kartais atrodo, kad visiškam pasaulio suvokimui trūksta tik vienos mažos detalės, mažo raktelio, galinčio atrakinti nematomas duris į kitur. (...) Kaip tyčia, šalia nieko tinkamo nėra (antraip durys jau būtų plačiai atsivėrusios) ir tenka viską bandyt gaminti pačiam“, – sako Virpilaitis prieš penketą metų išleistame LDS kataloge. Dabar šiltai balkšvi matiniai kaklo papuošalai ir auskarai perpinami tamsiais ir skaisčiai baltais perlais. Dabar mamuto kaulo ažūras, iš kurio nuausti koljė, segės ir auskarai, yra ir plokščias, ir erdvinis, į jį reikia žiūrėti iš visų pusių, nes niekada nežinai, kur dar atsivers kokia ertmė, ąselė ar kabliukas, liudijantis kūrėjo meistrystę ir subtilumą. Dabar kiekviename objekte svarbios formos: neįmanomai smulkios, tačiau prasmingos ir nesavitikslės. Nors kartais toks kruopštumas ir atrodo primenantis blusų kaustymą, o ranka, regis, pati tiesiasi prie lupos, kad būtų galima deramai įvertinti ir tai, ko iš pirmo žvilgsnio nematyti, vis tiek verta žiūrėti, kol akyse ims raibuliuoti balkšvi raštai. Ne veltui autorius tarp kolegų prilyginamas kokybės garantui, ne veltui kurdamas jis pasitelkia mikroskopą, ne veltui sako sau pačiam: įdomu, kaip smulkiai aš dar galiu. Ir gali. Raizgo mamuto kaule kokius nors ornamentus, kurie iš abiejų pusių gaubia tuštumą, ir visa tai išskaptuota iš vieno kaulo gabalėlio. Arba tokius, kurie tarsi atkartoja mauriškų ornamentų raizginius ant Sevilijos ar Marakešo langų, nukreipdami mintį link tos vietos, kur Gibraltaro uola skiria Europą nuo Afrikos. O gal ir dar toliau, į dykumas, kur berberams atsiveria neaprėpiamos smėlingos laisvės platumos.

Virpilaičio papuošalai visuomet yra kažkas gerokai daugiau nei nepaprastos savidrausmės, kruopštumo, brangiųjų metalų ir akmenų sankaupa. Jie kalba apie kitą tikrovę, bandydami tapti raktais į ją; jie pasakoja apie iššūkius pačiam sau ir vidinę laisvę. Lygiai kaip piešinys yra kur kas daugiau nei pieštukas ir popierius, o paveikslas – dažai ir drobė, taip ir Virpilaičio kūriniai, nesvarbu, kokie nepritaikomi ar funkcionalūs jie būtų, aiškiai išeina už papuošalų kategorijos. Kita vertus, „Meno nišoje“ eksponuojami objektai formaliai priklauso būtent jai. Segės, kaklo papuošalai ir auskarai – nes žiedams kaulas tikriausiai per trapus. Be to, tokio ažūriškumo žiedą sunku įsivaizduoti ant bet kokius darbus atliekančios rankos – turbūt todėl jų ir nėra. O yra erotiškos segės, santūrūs ir puošnūs vėriniai ir perregimi auskarai. Perlai su mamuto kaulu – kai žiūri į ekspoziciją, atrodo, kad nieko subtilesnio nei formų, nei spalvų atžvilgiu būti negali. Kai visa švelniai gelsvos, šviesiai pilkos ir tamsiai pilkos spalvų ir atspalvių paletė išsiskleidžia prieš akis, kai perlai žiba, o kaulas prigesina jų švytėjimą šiltu matiniu baltumu, atrodo, kad raktas visai čia pat. Tas, į kitą tikrovę. Paskui pajunti pasimėgavimą, sklindantį iš darbų, tą, kurį jautė autorius drožinėdamas, derindamas perlus, verdamas, – amato džiaugsmą, ir supranti, kad ta kita tikrovė visai netoli. Faktiškai čia pat. Kad perlų kopėčiomis galima nesunkiai į ją persikelti ir pažiūrėti, koks vaizdas atsiveria iš mamuto kaulo bokšto, t.y. ką pro savo langą mato Virpilaitis. Nes jis dabar neabejotinai užsidarys savajame bokšte kitiems penketui metų, kai susidomės kita medžiaga, kitu Ukbaro geometrijos ar metafizikos aspektu. Ir išlįs, kai visi mirs iš smalsumo, tikėdamiesi mažiausiai stebuklo, nes nieko mažesnio iš jo ir negalima laukti. 

Paroda veikia iki gegužės  12 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.16 (984), 2012-04-20