Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Laiškas pilve


Akramo Zaatari „Kompozicija dviem erdvėms“ Šiuolaikinio meno centre


Monika Krikštopaitytė

Share |
Akram Zaatari. Be pavadinimo. Nabiho Awados knyga su laiškais. 2007 m. J.Lapienio nuotrauka
Viename popieriaus lape vyksta įtemptas dviejų pokalbis, spausdinimo mašinėlė veikia tiesioginiu režimu, kaip internetinio susirašinėjimo programa („Rytoj viskas bus gerai“, 2010). Labai netipiška anonimė, vienoje Kairo (Egiptas) fotostudijoje užsakiusi savo pačios aktų, pristatoma kaip pasakotojo senelė („Jis + Ji“, 2001). Tai tik mažos fikcijos siekiant sklandumo autentiškame ir daugianariame dokumentinio žanro pasakojime.

Vieniems kūriniams kaip oro reikia specialių žinių, kartais net nepakanka išsilavinimo ar plataus akiračio, o reikia būti mažos grupės dalimi. Kiti atvyksta su galinga svita kaip karavanas ir neša su savimi tas žinias arba, jei norite, – kontekstą. Akramo Zaatari dviejų dalių – „Nesibaigiančių paslapčių žemė“ ir „Nepatogi tema“ – paroda pasirodo kaip išplėtota vientisa sistema: su peizažais, natiurmortais, pirmo plano ir antraplaniais personažais, temomis, motyvais ir (ypač) charakteringomis detalėmis. Tai literatūra. Todėl tiks ir rašytojams bei literatūros kritikams, mat kartais jie pagal pristatymo tekstą tvirtai ir visai be reikalo skubotai apsisprendžia, ką manyti (pvz., Giedrė Kazlauskaitė apie Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės instaliaciją „Absoliuti lygybė“ tekste „Kodėl menotyrininkai nerašo recenzijų“, 2012 01 13 „Šiaurės Atėnuose“). Vis dėlto tikrasis tekstas, net jei bežodis, slypi kūrinyje. Anonsai, reklamos, reportažai, pristatomieji tekstai, net kuratorių ir (ypač) dažnai menininkų rašiniai (lydintieji) yra tik dūmai, pranešantys apie įvykį, bet apgaulingi ir netvarūs.

 

Todėl kai sakau, kad Akramo Zaatari kūryboje daug literatūrinio kūrinio savybių, turiu galvoje ne aprašymus šalia kūrinių, nors jie ir svarbūs pasakojimui, o vaizdo naudojimo logiką ir sisteminį požiūrį. Čia Zaatari kūryba net labiau susijusi su kinu – pasakojimu vaizdais. Tačiau čionykštis Artimųjų Rytų ir arabų pasaulio vaizdas labiausiai pažįstamas būtent iš literatūros: Albert’o Camus, Orhano Pamuko, Lawrence’o Durrello, Konstantino Kavafio. Vardinu tuos, kurie ryškiausiai vaidenosi parodoje, mat taip pat kalbėjo per smulkmenas apie mažus ir nematomus intymiai atskleistus gyvenimus, juose taip pat vėlėsi meilė ir neapykanta mindomai žemei, jų gyvenimų tėkmę irgi trikdė politiniai (teritoriniai) šalies konfliktai. Ir visi jie, nepaisydami nieko, rado vietos nekonvencionaliai aistrai, rodymui, kaip realūs gyvenimai neišsitenka taisyklėse.  

 

„Nesibaigiančių paslapčių žemė“ – kairysis ŠMC flangas – pasakoja apie Izraelio kalėjimuose uždarytų politinių kalinių padėtį ir bendravimo būdus remdamasis dešimt metų kalėjusio Nabiho Awados gyvenimu. Metų metais izoliuoti ir stebimi vyrai išvystė slapto susirašinėjimo sistemą. Nepralaidžia mažyte kapsule paverstas laiškas gabenamas kūne, perduodamas bučiniu ar kaip kitaip. Tekstas žiūrovui neatveriamas, nes čia daug svarbiau troškimas jį perduoti ir tai, kad jis turi kurį laiką tūnoti pilve, kad paslaptys ir liktų paslaptimis. Nors būtent dėl teksto kaliniai pasiryžta paversti savo kūną konteineriu, o norintys perskaityti yra privesti kapstytis po išmatas. Laiškai artimiesiems ir po bado streikų išreikalauta teisė fotografuotis, keistis nuotraukomis su giminėmis bei kitais kaliniais – pašalinių asmenų sekamas srautas, todėl čia tekstas nuvertėja, svarbesni tampa vaizdai. Su atkakliu kantrumu išpaišytos rožės, margintais buities audiniais dekoruotas improvizuotų fotosalonų fonas rodo pastangą kalbėti be žodžių, gaivinti jausmus vaizdu. O gautieji laiškai kaip šventenybės rišami į kaip tik įmanoma tokiomis sąlygomis dekoruotus (etiketėmis, kitokiais spalvotais popieriukais) viršelius. Nors pateikiami surinkti dokumentai užkabina labai rimtas politines temas ir gali būti interpretuojami vien kaip politiniai tekstai, čia išryškėja menininko aistra tirti (savi)reprezentacijos temą ir per ją stengtis atskleisti (nekenčiu šito žodžio) socialinį portretą ar peizažą. Kitaip tariant, per tarsi ne itin svarbius laiko liudytojus įsibrauti į pačių žmonių (kad ir ne itin sąmoningai) kuriamą pasakojimą apie save, kuris be menininko ir Arabų vaizdų fondo (fotoarchyvas Beirute) pastangų nugrimztų į užmarštį.

 

Dešiniajame ŠMC flange – antroje parodos dalyje „Nepatogi tema“ – pateikiama daugiau ir įvairesnių savęs fiksavimo ir rodymo dokumentų. Tai Sidono (Libanas) fotografo Mahmoudo El Dimassy negatyvuose fizikos ir fiziologijos dėsnius bandantys paneigti „Kultūristai“ (2011), Kairo fotografo Van Leo užfiksuoti vienos moters, žinančios, ko nori, aktai ir videopasakojimas, kaip savo praktikai atsidavęs žmogus suvokia fotografijos meną, savo darbą ir aplinką. Greta – serija filmukų iš „YouTube“, kur arabų pasaulio vyrai save rodo kaip superstiprius, supergalingus, šaunius, raumeningus ir viliokiškai šokančius („Šok, iki kol baigsis meilė“, 2011). O salės viduryje ant dvipusio ekrano – du pilni įtampos pasakojimai: vienas apie deginančią aistrą, neišblėsusią praėjus dešimčiai metų, kitas apie bombų gamintojus, kurie pluša atsidavę lyg bet kokie kiti amatininkai, o vėliau paslaptingai išnyksta sutemose. Abu filmai taupios iškalbos, stipraus poveikio.  

 

Dokumentiškai pristatyti didelėje salėje paraleliai vyksta keli gyvenimai, bet lieka jausmas, kad jie yra tarsi vienos knygos skyriai. Neprikišamai, lyg netyčia kasdienybių atodangose išnyra homoerotiniai elementai. Nėra jokių deklaracijų, aiškinamųjų tekstų, bet drauge šokantys vyrai ar tik su glaudėmis atletiškumą spinduliuojantys kultūristai transliuoja save kaip geismo objektus. Vyrų aplinka leidžia nutuokti, kad tai skirta ne moters žvilgsniui. Užuominos tyvuliuoja, išlieka neapčiuopiamos, o prisilietimo ilgesys tvirtina, kad jis gali būti absoliučiai abstraktus ir nesąmoningas. Tačiau videodarbe „Rytoj viskas bus gerai“ tiesiogiai apie meilę susirašinėja du vyrai. Nervingai, su skaudžiomis pauzėmis spausdinamas pokalbis universalus – drama atpažįstama bet kokiai lyčių kombinacijai. Visuose pasakojimuose labiausiai intriguoja santykis tarp ryškiai demonstruojamo ir primygtinai nutylimo to paties – seksualumo.

 

„Nepatogi tema“ – labai patraukliai sukomplektuota ekspozicija: truputis juokingo ir savikritiško („YouTube“ filmukai), truputis erotikos (Van Leo pozavusi efektinga nuogalė, kultūristai etc.), truputis sprogmenų ir dramos – viskas pateikiama ne be pagarbaus humoro jausmo. Su Kafaviu mes daug kartų žiūrėjome „Rytoj viskas bus gerai“, o filme „Jis + Ji“ tapusi visą savo gyvenimą fotografijai paskyrusio Van Leo klausytoja pasijutau taip, lyg būčiau įkritusi į Durrello „Aleksandrijos kvartetą“ (1957–1960). Penkiasdešimtmetį diena iš dienos neapleistas fotosalonas tarp negatyvų saugo garsenybių (dainininkės Dalidos, aktorių Sherihan, Roushdi Abaza) ir daugybės paprastų žmonių atvaizdus. Imu fantazuoti, o gal toje laiko kapsulės pavidalą įgijusioje erdvėje lankėsi ir rašytojas, jo personažų prototipai. Gal jie leidosi į Van Leo eksperimentus su atvaizdu – tokius netipinius visam regionui. Leo tuomet pinigų neimdavo, o jei veidas atrodė nebylus – apskritai išvydavo. Absoliučiai visą atvaizdo gamybos procesą atliko savomis rankomis, preciziškai. Koks gi tai verslas? Tai misija. Ne, – Durrellas čia tikrai negalėjo būti, joks rašytojas neatsispirtų Van Leo charizmai. Ir Akramas Zaatari yra visiškai teisus, kad šitą fotomenininką rodo grynam menui skirtoje erdvėje ir kontekste. Nors nespalvotų portretų niekas nebeužsako, o Van Leo konstatuoja (tikros) fotografijos mirtį dėl spalvos ir videoaparatūros atsiradimo, jo nevertinamomis priemonėmis fotografo gyvenimas ir palikimas tampa menu. Užlieja saldus teisingumo jausmas. Kaip reta...

 

Savo idėjas pristatantis telkiniais, Zaatari anksčiau daugiausia rodydavo videofilmus, o vėlesnėje kūryboje į apyvartą įtraukė ir tyrimų medžiagą – daiktų (pvz., audiokasetės, albumai, lipdukai) ir dokumentų rinkinius. Ilgainiui persikraustė į instaliacijos žanrą – visiškai atkūrė kito, tokio pat nuoseklaus fotografo studiją. Menininkas, tirdamas sistemą (pvz., studijos), ieško neatitikimų (pvz., subraižytų nuotraukų), ir čia kaskart prasideda nauja istorija. O svarbiausius meno pasaulio taškus jo kūryba apkeliavo ne (tiek) todėl, kad ji būtų egzotiška ar arabų pasaulį rodytų Vakarams patraukliu būdu, o todėl, kad Zaatari pažindinimas su savo pasauliu yra visuomet susijęs su siekiu pažinti save, savo šalį, o ne ją kitų pageidaujamu būdu reprezentuoti.

 

Paroda skirta Lietuvos ir Libano diplomatinių santykių dvidešimtmečiui pažymėti. Kuratoriai: Marianne Hultman ir Matsas Stjernstedtas.

 

Paroda veikia iki gegužės 20 d.

ŠMC (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.


„7 meno dienos“ Nr.20 (988), 2012-05-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

BRorSkxm, 2017-03-22 10:09

I refuse to join tw*ettri, however I did start following your site the other day. Fantastic work so far. Keep it up! (*if you wish to ship me buttons or swag anyways, I’d be fine with that)

alus, 2012-05-21 14:42

Paroda verta dėmesio, bet straipsnis daug įdomesnis.
ačiū.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti