Akram Zaatari. Be pavadinimo. Nabiho Awados knyga su laiškais. 2007 m. J.Lapienio nuotrauka Viename popieriaus lape vyksta įtemptas dviejų pokalbis, spausdinimo mašinėlė veikia tiesioginiu režimu, kaip internetinio susirašinėjimo programa („Rytoj viskas bus gerai“, 2010). Labai netipiška anonimė, vienoje Kairo (Egiptas) fotostudijoje užsakiusi savo pačios aktų, pristatoma kaip pasakotojo senelė („Jis + Ji“, 2001). Tai tik mažos fikcijos siekiant sklandumo autentiškame ir daugianariame dokumentinio žanro pasakojime.
Vieniems kūriniams kaip oro reikia specialių žinių, kartais net nepakanka išsilavinimo ar plataus akiračio, o reikia būti mažos grupės dalimi. Kiti atvyksta su galinga svita kaip karavanas ir neša su savimi tas žinias arba, jei norite, – kontekstą. Akramo Zaatari dviejų dalių – „Nesibaigiančių paslapčių žemė“ ir „Nepatogi tema“ – paroda pasirodo kaip išplėtota vientisa sistema: su peizažais, natiurmortais, pirmo plano ir antraplaniais personažais,...
|