Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Pakeliui į utopijas


Galerijos „Vartai“ projektas „ARTscape“, Nyderlandai


Danutė Gambickaitė

Share |
Atelier Van Lieshout. „Marija su 3 kūdikiais“. 2007 m.
Visai neseniai „Vartuose“ galėjome pamatyti estų menininkų Marco Mäetammo ir Kaido Oles, suomių Eemilio Karilos ir Auroros Reinhard, austro Erwino Wurmo kūrybą, lietuvių Jurgos Barilaitės, Eglės Ridikaitės darbus. Šiuo metu galerijoje rodomi garsieji olandų anarchistai, tarpdisciplininio meno kūrėjai „Atelier Van Lieshout“.



 

Juos 1995 metais subūrė olandas Joepas van Lieshoutas. Reikia pasakyti, kad, atrodo, jie įsikūrę čia gana plačiai ir tikrai tvirtai. Ir jau atsiranda šiokia tokia tendencija, kad šalia „Artscape“ siūlomų užsieniečių lietuviai atrodo silpniau.

 

Ridikaitė šalia Mäetammo arba Liškevičius šalia Lieshouto kažkaip nedera, jų kūriniai nekontaktuoja tarpusavyje, nors abu lietuvių menininkai yra tikrai neblogi. Gal problema ta, kad tiek Mäetammas, tiek Lieshout turi ryškesnį braižą, jų idėjos koncentruotesnės, agresyvesnės. Retorinis klausimas - ar tikrai reikia visur šalia atvežtinių autorių prilipdyti ir savuosius? Nepaisant keisto menininko derinio, paroda tikrai įdomi ir verta dėmesio.

 

Tris „Vartų“ sales užimantys „Atelier Van Lieshout“ kiekvienoje jų pristato skirtingas temas gvildenančius kūrinius. Tačiau dėl savitos stilistikos ir anksčiau jau minėto, tik jiems būdingo braižo tie kūriniai įgauna akivaizdaus panašumo. Pirmiausia tai banguotos, antropomorfinės formos. Antra, visi jie tarsi konspektuoja XX a. pradžios meninių judėjimų idėjas. Čia galima rasti ir dadaizmo absurdo, ir konstruktyvistų bei futuristų utopizmo, ir siurrealistams būdingų haliucinacijų. Trečia, visi jie kritikuoja vakarietišką visuomenę.

 

Antropomorfinės formos - vienas ryškiausių „Atelier Van Lieshout“ braižo savybių. „Vartuose“ eksponuojamuose darbuose bene geriausiai tos formos matomos kūrinyje „Vergų miestas“. Utopinio miesto, namų projektai pakartoja žmogaus organų, pavyzdžiui, žarnų, pavidalą. Jie panašūs į milžiniškus skruzdėlynus, kuriems, kaip ir visiems gamtos kūriniams, būdingos iracionalios, asimetriškos formos, nors viskas ir sudėliota į atitinkamą seką, sistemą. Tuose banguotų formų dariniuose esanti žmogaus figūra nuasmeninta, nereikšminga, stafažinė, viena iš daugelio negailestingo miesto, kurį kuriame mes patys, dalių. Dėl tų antropomorfinių formų vergų miestas tarsi įgauna gyvo, savarankiškai egzistuojančio organizmo pavidalą, o žmogus, priešingai, tampa savotiška mašina. Taip kuriama grėsminga, fantastinių filmų kūrėjų itin mėgstama nuojauta, kad žmogus jau nebegali suvaldyti to, ką sukūrė.

 

Idealaus miesto modeliai, kuriuos inspiravo renesanso idėjos, kurti jau nuo XVIII amžiaus. Vertėtų prisiminti Claude'o Nikolas Ledoux „Chaux“ miesto projektą. Arba futuristinę architektūrą su Sant'Elia. Utopinius miestų modelius paišė ir Hitleris... Galų gale viską vainikuoja XX a. antrosios pusės dizainerio Buckminsterio Fullerio vaikštantis miestas-robotas.

 

Tačiau „Atelier Van Lieshout“ užmojis kurti utopinio miesto projektus turi visai kitą prasmę ir paskirtį, be jokios abejonės, kiek ironišką. „Vergų miestas“ - instrukcija, iliustracija, sudėtingų visuomeninių procesų sukeltų nei giamų reiškinių vizualizacija. „Atelier Van Lieshout“ totalitaristinį Trečiojo reicho atspalvį „Vergų mieste“ suvokia sąmoningai, šaiposi iš jo bei paverčia grėsminga mokymo priemone.

 

Pasitelkdamas absurdą ir utopiją kūrėjas siekia sugluminti žiūrovą. Pamokyti, kad žmogus per besaikį savo vartotojiškumą pamažėl tampa savo paties įkaitu. „Iš didelio rašto išėjo iš krašto“ - ši lietuvių liaudies patarlė kuo puikiausiai iliustruoja nuolatinį naujų vartojimo formų ieškojimą, kuris taip kelia nerimą „Atelier Van Lieshout“.

 

Dar viena absurdo ir ironijos kupina darbų serija „Sport Noveau“ stebina medžiagų ir objektų tiesioginės paskirties manipuliacijomis. Žiūrovas, išvydęs įvairiausius banguotų formų, gludintu ir lakuotu medžiu padengtus treniruoklius bei „štangas“, sutrinka, o tai tiesiausias kelias į tolesnes interpretacijų platybes. Tie deformuoti treniruokliai tarsi nukelia mus šimtmečiu atgal į art nouveau ar mažų mažiausiai pas siurrealistus, Méret Openheim ir jos „Kailinius pusryčius“. Paroda įtraukia, belieka tikėtis, kad „Artscape“ projektas tik įsibėgėja.

 

 *  *  *

 



„7 meno dienos“ Nr.19 (848), 2009-05-15

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti