Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Profesoriaus perukas ir glotnios kaimynų galvos


Paroda „Iš plokštumos“ arba „2 D→“ galerijoje „Arka“


Kristina Stančienė

Share |
Brigitta Ahlin, Sirkka Lehtonen. „POW“. 2009 m. Kati Kerstna. „Wells“. 2008 m.
Meninis stiklas – toks archajiškas, retas ir primirštas reiškinys šiuolaikinėje lietuvių dailėje, kad užklupti netikėtai vargiai ar išvardintume bent kelis jo atstovus, technikas, o juolab – konkrečius kūrinius.

Matyt, stiklo vertę gerokai devalvavo sovietmetis, iš kurio atsimename nuobodžius dekoratyvinius pano, masyvius indus, o monumentaliojoje tapyboje – technologiškai sudėtingus, tačiau neretai ideologijos paveiktus kūrinius. Meninis stiklas ir monumentalioji tapyba tapo marginaline ir dėl mūsų dienomis sumenkusio architektų dėmesio stiklui, išnykusio kompleksinio požiūrio į visuomenines, viešas erdves. Lieka nebent atsitiktiniai kamerinių kūrinių pirkėjai, labiau išprusę, o gal, atvirkščiai, snobiški privačių būstų savininkai, panorę savo interjere ar eksterjere įkurdinti ką nors išsiskiriančio. Panašiai yra ir su profesionaliu stiklo kūrinių vertinimu – jį gerai supranta ir apie jį įdomiai rašo kaunietė Raimonda Kogelytė-Simanaitienė. Daugiau šios srities rašančių specialistų, deja, nežinau.

 

Tad į parodą „Iš plokštumos“ arba „2 D→“ ėjau per daug nieko nesitikėdama. Rengėjai skelbia, kad paroda tarptautinė, subūrusi Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Švedijos) stiklo menininkus, tačiau juk tarptautiškumas dar nėra kokybės sinonimas. Kiek trikdė tai, kad gerai neišmanau stiklo technologijų ir nieko negaliu pasakyti apie jų pažangą, naujoves etc. Tačiau šiuolaikinį meno kūrinį pirmiausia juk suvokiame kaip tam tikros informacijos, idėjos skleidėją, nesvarbu, kokia technika, medžiaga jis atliktas. Galbūt toks „mėgėjiškas“ požiūris į stiklą kartais net ir visai sveikas – neizoliuojant jo kaip siauros, specifinės, tik specialistams suprantamos srities.

 

Pasak parodos kuratorės Dalios Truskaitės, panašios parodos sostinėje nebuvo visą nepriklausomybės laikotarpį, todėl meninio stiklo gyvenimą Vilniuje tenka gaivinti iš lėto, po truputį. Kuratorė atvirai pripažino, kad dėl šios priežasties net nemėgino organizuoti „konkursinės“, atrankinės parodos. Kuklus parodos biudžetas neleido svajoti apie brangių didesnės apimties kūrinių transportavimą. Joje šįkart sutiko dalyvauti savo kraštuose gerai žinomi menininkai, dėstantys stiklą įvairiose meninio ugdymo institucijose, dalyvaujantys tarptautinėse parodose, o darbus parodai pateikė patys. Daugeliui jų (ypač tolimesniems mūsų kaimynams) Lietuva – egzotiškas ir nepažįstamas kraštas. Galbūt todėl ne visi skubėjo parodai siųsti geriausius, įspūdingiausius darbus.

 

Parodos pavadinimas, akcentuojantis ne erdvinį matymą, o plokštumą, nurodo į tai, kad joje eksponuojami beveik išimtinai vien „dvimačiai“, t. y. iš lakštinio stiklo sukurti darbai. Ne veltui Vilniaus meninio stiklo mokykla artimai susijusi su Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos (ir scenografijos) katedra, taigi, vienaip ar kitaip, su vaizdais plokštumoje. D. Truskaitė minėjo, kad sostinėje kitokio pobūdžio kūriniams stokojame ir reikiamos technologinės bazės, ir tradicijų, „įdirbio“. Tuo tarpu Kauno aplinkoje nuo seno įsitvirtinęs „karšto“ stiklo, dekoratyvių, taikomojo pobūdžio darbų kultas. Šia linkme kauniečiai labiau pasistūmėję į priekį – vietos stiklo kūrinius ir užsienio menininkų darbus galime pamatyti ir palyginti reguliariai rengiamuose tarptautiniuose projektuose „Vitrum Balticum“.

 

Ekspozicijoje matomų kūrinių kokybė ir įdomumas labai banguoja. Štai pirmojoje salėje – daugiau tradicinių formų kameriniai kūriniai. Tai gerai žinomų lietuvių menininkų Broniaus Bružo vitražai, atlikti klasikine technika, su švino pertvarėlėmis, Editos Utarienės kompozicijos, keli latvių, estų, suomių menininkų kūriniai. Ryškesnės tendencijos: figūrinis vaizdavimas, t.y. kai stikle kas nors „piešiama“ (nemažai tokių darbų rodo latviai, estai) ir grynai dekoratyvios kompozicijos, pagrįstos spalvinių plokštumų žaismu. Kai kurie čia regėti darbai nukelia kone trejetą dešimtmečių atgal, o kita galerijos patalpa atvėrė kur kas įdomesnį ir labiau šiuolaikišką stiklo meno vaizdą. Čia pasitinka stikliniai monitoriai, imituojantys kompiuterinį žaidimą (Raits Praat, Estija); ironiška parodos kuratorės kompozicija „Iš moterų gyvenimo. Dolce vita“, kurioje kontrastuoja aštrus ir pavojingas paviršius (perregimame stikle simetriškai styrančios vinys) su kičiniais elementais (gėlėtas puodelis); miniatiūriniai Ievos Paltanavičiūtės inkliuzai – gyvosios gamtos sutvėrimai ir rašytiniai simboliai švyti perregimo stiklo rutuliukuose. Ir, žinoma, smagi profesoriaus Algirdo Dovydėno stiklinio „Lobio“ istorija, liudijanti, kad būtent stiklas yra archajiškiausioji mūsų praeitis, šaknys ir ištakos. Sukūręs visus reikiamus lobio „radybų“ įrodymus – monetas, atspaudus iš stiklo, žinomas menininkas viską „apžaidė“ iki galo: eksponuojami trijų skirtingoms valstybėms atstovaujančių „ekspertų“ išvadų dokumentai su parašais etc. O linksmiausia tai, kad profesorius įsiamžino fotografijose, įkūnydamas tuos tris personažus.


Kad šiuolaikinis stiklo menas gali būti įdomus ir patrauklus, liudija ir ekspozicijos tęsinys, kuriame labiausiai įstrigo menininkių iš Švedijos kūriniai. Tai erdvinės kompozicijos iš lenkto stiklo lakštų (Brigitta Ahlin, Sirkka Lehtonen, „POW“), kerinčios įspūdingais refleksais, nežemišku švytėjimu.

 

Nors stiklo parodoje eksponuojama didelė technikų, formų įvairovė, profesoriaus peruką (juo pasipuošęs A. Dovydėnas pozuoja vienoje iš nuotraukų) derėtų pasimatuoti ir taip sujaukti orią dekoratyvių stiklo darbelių ramybę bent jau pusei parodos dalyvių (ypač parodos svečiams). Tegu parodai šiandien ir toli iki idealo, ji labai svarbi kaip reiškinys, noras parodyti lietuvių ir užsienio menininkų stiklo kūrinius, gaivinti lietuviškas, ypač – vilnietiškas meninio stiklo tradicijas. Galbūt tapusi tęstiniu projektu, kaip planuoja parodos organizatoriai, ateityje ji leis labiau preciziškai rinktis kūrinius, ieškoti labiau tinkamų eksponavimo erdvių ir sprendimų.

 

Paroda veikia iki balandžio 28 d.

Galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–19 val., šeštadienį 12–16 val.


„7 meno dienos“ Nr.16 (984), 2012-04-20

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

uRJYDOlXVzlvMRsaKLh, 2012-07-17 02:22

Perskaičiau dar kartą ką parašiau. Na gal ir galima čia liūdesį įžvelgti. Čia aš apie tai, kas nekosapama žodžiais. Apie tai, kas sakoma vaizdu. Ir apie tai, kad rašyti tinklaraštyje yra daug geriau nei knygoje ar žurnale, ar kur kitur ant popieriaus, nes čia esi nevaržomas. Gali rašyti ką nori, kaip nori, taisyti tai ką parašei. Bet šie žodžiai liko už kadro. Smagu, bet visgi liūdna.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti