Brigitta Ahlin, Sirkka Lehtonen. „POW“. 2009 m. Kati Kerstna. „Wells“. 2008 m. Meninis stiklas – toks archajiškas, retas ir primirštas reiškinys šiuolaikinėje lietuvių dailėje, kad užklupti netikėtai vargiai ar išvardintume bent kelis jo atstovus, technikas, o juolab – konkrečius kūrinius.
Matyt, stiklo vertę gerokai devalvavo sovietmetis, iš kurio atsimename nuobodžius dekoratyvinius pano, masyvius indus, o monumentaliojoje tapyboje – technologiškai sudėtingus, tačiau neretai ideologijos paveiktus kūrinius. Meninis stiklas ir monumentalioji tapyba tapo marginaline ir dėl mūsų dienomis sumenkusio architektų dėmesio stiklui, išnykusio kompleksinio požiūrio į visuomenines, viešas erdves. Lieka nebent atsitiktiniai kamerinių kūrinių pirkėjai, labiau...
|