Ar J. Heifetzas, jau būdamas garsus smuikininkas ir gyvendamas JAV, prisimindavo Vilnių?

J. Heifetzas buvo labai arti savo šaknų. Jis buvo itin smalsus žmogus, kalbėjo keliomis kalbomis ir domėjosi daugybe dalykų, bet niekada nepamiršo, iš kur yra kilęs. Jo namuose dažnai viešėdavo rusai, o Lietuva buvo dažna pokalbių tema. J. Heifetzas pasakodavo apie savo vaikystę, tėvus, Vilnių. Dėl jo pasakojimų ir man Vilnius atrodo artimas.

Galbūt kuris nors tų pasakojimų itin įsiminė?

Kai J. Heifetzas buvo septynerių, Vilniuje lankėsi žymus Sankt Peterburgo pedagogas, daugelį smuikininkų išugdęs Leopoldas Aueris. Jis išgirdo gabų berniuką ir pakvietė jį studijuoti Sankt Peterburge. Talentingojo Jashos tėvai nusprendė sūnaus karjerai aukoti viską: jie paliko darbus, pardavė turtą bei namus Vilniuje ir galiausiai su sūnumi atsikraustė į Sankt Peterburgą. Tačiau L. Aueris, išvydęs vaiką savo klasėje, jo neatpažino. Garsusis dėstytojas neprisiminė, kaip kvietė berniuką studijuoti Sankt Peterburge. Galima tai suprasti – juk jis sutikdavo daugybę gabių vaikų. Žinoma, išgirdęs J. Heifetzą griežiant, dėstytojas kaipmat pastebėjo jo didžiulį talentą, ir Heifetzai liko Sankt Peterburge.

Mano manymu, J. Heifetzui ši nuoskauda liko visą gyvenimą. Mažasis J. Heifetzas visada siekė už tai atsiteisti ir tapti geriausiu pasaulio smuikininku. Manau, jo asmenybę, charakterį, aroganciją pirmiausia lėmė tas vaikystėje patirtas šokas.

Koks buvo Jūsų pirmasis susitikimas su tuomet visame pasaulyje garsiausiu smuikininku?

J. Heifetzas garsėjo sunkiu būdu, ir buvo toks laikas, kai JAV nebeatsirado smuikininkų, kurie drįstų tapti jo mokiniais. Tada Pietų Kalifornijos universitetas Los Andžele nusprendė rengti perklausas užsienyje, kad J. Heifetzas galėtų susirasti studentų. Aš baigiau Paryžiaus konservatoriją būdamas dvylikos, o po kelerių metų susitariau vykti studijuoti į Maskvą, pas kitą didį smuikininką Davidą Oistrachą. Tačiau kai Prancūzijoje vyko J. Heifetzo organizuota perklausa, buvau į ją pakviestas.

Perklausa buvo tokia sunki ir J. Heifetzas mane taip sukritikavo, jog buvau įsitikinęs, kad daugiau nebesusitiksime. Jis privertė groti pačias sudėtingiausias gamas, kokias tik įmanoma atlikti smuiku. Pasiūliau pagriežti vieną iš 24 Paganini kapričio, bet jis atsakė, kad mano paruoštasis jo nedomina, jis pageidautų išgirsti kitą, kurio nebuvau grojęs keletą mėnesių. Kai atėjo eilė griežti koncertą, mano pasiūlytą dalį jis atmetė, norėdamas išklausyti kitą. Tai tęsėsi dvi valandas. Per jas negavau pagriežti nieko, ką buvau pasiruošęs.

J. Heifetzui buvo įdomu išmėginti mano psichologines, technines ribas. Dabar suprantu, kad jis buvo visiškai teisus, tačiau tada, grįžęs namo, pasakiau mamai, kad nenoriu daugiau nieko girdėti apie šį nesukalbamą ir kandų žmogų. Po poros savaičių sulaukiau telegramos, kurioje buvau kviečiamas į Los Andželą. Paskambinau D. Oistrachui – juk taip ilgai laukiau, kad galėčiau studijuoti būtent pas jį. D. Oistrachas atsakė: „Jei dabar, būdamas 52-ejų, galėčiau vykti ir mokytis pas J. Heifetzą, išvykčiau šiandien pat. Pamiršk Maskvą.“ Aš paklausiau. Po kelerių metų teko vakarieniauti JAV drauge su J. Heifetzu ir D. Oistrachu. Tai buvo tikrai ypatinga akimirka.

Įvairiuose prisiminimuose apie J. Heifetzą minima, kad savo sudėtingo charakterio jis neslėpė – priešingai, jį demonstravo ir tuo mėgavosi.

Aš taip pat tai patyriau, tačiau tai interpretuočiau kiek kitaip. Tiek J. Heifetzas, tiek dirigentas Herbertas von Karajanas iš tiesų garsėjo arogancija ir sunku būdu, tačiau pirmiausia jie buvo labai drovūs žmonės. Jų arogancija tebuvo bandymas paslėpti savo drovumą. Daugelis galbūt nustebtų sužinoję, kokie nedrąsūs šie žmonės buvo. Jei pavyksta jų drovumo sukurtas sienas sugriauti, jie pasirodo besą pačios šilčiausios, jautriausios ir nuostabiausios asmenybės.

Tiesa, užsitarnauti pasitikėjimą buvo sunku. J. Heifetzas sakydavo: „Esi kaltas, kol neįrodyta priešingai.“ Taip jis traktavo absoliučiai visus žmones ir sunkiai keisdavo savo nuomonę. Muzikoje jis galėjo išskaityti daug daugiau nei žodžiuose. Galima gražiai kalbėti, tačiau galvoti ką kita. Laimė, muzikoje pasislėpti neįmanoma. Po dvejų metų studijų man pavyko pagriežti taip, jog aš įrodžiau, kad esu „nekaltas“. Labai džiaugiuosi, kad mano bendravimas su J. Heifetzu tęsėsi net aštuoniolika metų.

Jūs kalbate apie lūžį. Ar tai buvo konkretus įvykis?

Taip. Tai buvo diena, kai aš, studentas, J. Heifetzui pagriežiau J.S. Bacho Čakoną – vieną žymiausių, tačiau taip pat ir vieną sudėtingiausių smuiko repertuaro kūrinių. Labai jaudinausi, nes jaučiau, kad jei man pavyks, galbūt jo požiūris į mane pasikeis. Kai baigiau groti ir jaučiausi atidavęs viską, ką turėjau širdyje, mintyse ir pirštuose, jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Esu girdėjęs ir blogiau.“ Parbėgau namo, įsikniaubiau į pagalvę ir pratrūkau verkti, nes tai galų gale buvo pirmasis komplimentas, kurį jis man pasakė.

Komplimentais J. Heifetzas nesisvaidė?..

Niekada. Jis negalėjo pakęsti ir jam sakomų komplimentų. Kas vakarą grieždamas jis tarsi mesdavo iššūkį sau. Pagyrimais niekada netikėjo, kaip, beje, ir kritika. J. Heifetzas sakydavo: „Šioje profesijoje nuolat esi tarp šlovės ir pražūties, ir nei viena, nei kita neturi tavęs veikti.“ Tačiau svarbiausias jo patarimas buvo toks: „Nesvarbu, kiek laiko užtruks, kol pasieksi aukštumą. Svarbu, kiek laiko toje aukštumoje išsilaikysi.“ Man šiandien 62-eji. Koncertuoju visame pasaulyje. Tikiuosi, kad savo pažadą mokytojui ištesėjau.

Kiek Jums tai kainavo?

O, kaina buvo didelė! Pamokos J. Heifetzo klasėje buvo tarsi nuolatinis konkursas. Kitaip nei studentai, kurie metų pabaigoje laiko egzaminą, mes, J. Heifetzo mokiniai, žinojome, kad kiekviena pamoka gali būti paskutinė. Po pamokos jis paprašydavo mus išeiti iš kambario ir laukti, o pats pasižymėdavo kažką savo užrašų knygelėje. Po penkiolikos minučių atidarydavo duris ir sakydavo: „Paul, Pierre, Jannete – lauksiu jūsų kitą penktadienį.“ Tačiau tiems, kurių vardų nepaminėdavo, tai reiškė, kad jie daugiau nebeateis. Visus penkerius metus ši procedūra kartojosi kiekvieną antradienį ir penktadienį. Galima sakyti, kad man reikėdavo laimėti tarptautinį konkursą du kartus per savaitę.

„Groji nuostabiai, tačiau aš nieko nepajutau“, – viena J. Heifetzo dažnai kartotų frazių savo mokiniams. Atlikėjas turi nuolat perteikti kito žmogaus, kompozitoriaus, sukurtą tekstą ir daryti tai labai įtaigiai. Ar įmanoma to išmokti?

Yra daug puikių atlikėjų, kurie labai gerbia kompozitoriaus tekstą, kruopščiai atlieka kiekvieną smulkmeną, bet jų koncertai sterilūs tarsi ligoninė, neįtaigūs, neatkuriantys žmogiškų jausmų. Yra ir kita kategorija – tai stiprios asmenybės, fantastiški scenos žmonės, prikaustantys dėmesį, tačiau dažnai jie net nepastebi, kad vietoje J.S. Bacho jie groja jau savo muziką, kuri turi tik tolimą sąsają su kompozitoriaus mintimis. Jie nemoka pripažinti kompozitoriaus pranašumo. Šiuo atveju J. Heifetzas buvo nepakartojamas: jis niekada nėra bent menkiausiai nukrypęs nuo teksto. Tai galima pavadinti net nuolankumu. Antra vertus, jo stiprią asmenybę girdėdavai kiekviename jo išgautame garse. Šiandien aš reikalauju to paties iš savo studentų.

Savo metu Jūs tapote jauniausiu Paryžiaus konservatorijos profesoriumi. Kai kurie atlikėjai bodisi dėstytojo darbo, esą jis trukdo jiems koncertuoti. Ką manote Jūs?

Manau, kad esu skolingas savo dėstytojui už gautas žinias, tad tiesiog privalėjau jas perduoti. Kai po studijų, būdamas 23-ejų, grįžau į Prancūziją, buvau sutiktas labai šiltai, gavau daug koncertų, kontraktų įrašams. Tačiau jutau, kad jei pradėčiau dėstyti po dešimties ar dvidešimties metų, dalis iš J. Heifetzo gautų žinių būtų prarastos. Man tai tarsi moralinė skola mokytojui. Man atrodė, kad išsaugoti ir perduoti jo žinias yra nepaprastai svarbu. Dėstau iki dabar, taip pat subūriau jaunimo orkestrą Lozanoje, dažnai rengiu soliniu koncertus. Manau, visos šios veiklos papildo viena kitą. Esu labai užimtas, bet ir labai laimingas.

Ar jaunoji solistų karta skiriasi nuo Jūsų bendraamžių?

Manau, globalizacija, galimybė greitai keistis informacija tikrai prisideda prie muzikos kokybės augimo. Neigiama yra tai, kad visų grojimas supanašėja. Tačiau didieji menininkai į šiuos spąstus nepatenka. Vertinant jaunimą apskritai, galima pasakyti, kad dabartiniai studentai ruošiasi atsainiau, yra mažiau motyvuoti. Tačiau labai talentingi žmonės visada turėjo kažką bendra – nuo Mozarto iki Schönbergo. Talentingiausi visuomet yra auksiniai, ir šio aukso laikas neveikia.

Griežti metodai, kuriuos taikė J. Heifetzas, šiandieniniams studentams, ko gero, sunkiai įsivaizduojami?

Savo darbo metodus pritaikiau prie to, kas priimtina šiandien, nors visur, kur dėsčiau, turėjau daug laisvės. Netiesa, kad studentai nemėgsta griežtų dėstytojų. Studentams reikia disciplinos, reikia jausti, kad jų pasiekimai ir progresas kažkam tikrai rūpi.

Pagarsėjo Jūsų instrumento – Antonio Stradivarijaus 1717 m. pagaminto smuiko, vadinamojo „Kochanskio“, – pagrobimo ir atsiradimo istorija.

Tai nutiko 1989-aisiais. Dėdamas smuiką į automobilį sekundei žengiau žingsnį į šalį, tuomet pribėgo vagis ir pačiupo smuiką. Paaiškėjo, kad nusikaltėlis buvo susijęs su narkotikais prekiaujančia gauja. Po kelių mėnesių jis buvo nužudytas, tačiau smuikas jau buvo patekęs į vieno antikvarinėmis vertybėmis prekiaujančio asmens rankas. Jis tikėjosi smuiką brangiai parduoti, bet niekas nepirko tokio ypatingo, garsios vagystės istorija paženklinto instrumento. Galiausiai, po ilgų derybų, kurias vedė teisininkai, pavyko smuiką atgauti.

Tiesą sakant, aš visą tą laiką tikėjau, kad smuikas galiausiai grįš. Juokauju, kad esu „vedęs“ savo instrumentą. Neįsivaizdavau, kad mano ir smuiko gyvenimai būtų galėję išsiskirti. Jį įsigijau grįžęs po studijų JAV. Anksčiau smuikas priklausė Rusijos imperatoriui, vėliau – vienam anglų kolekcininkui. Maniau, kad geras smuikininkas, kokiu siekiau būti, privalo turėti puikų smuiką ir, nepaisydamas kainos, pasiryžau įsigyti tikrai nuostabų instrumentą. Su savo smuiku nesiskiriu niekada. Neseniai koncertavau Kolumbijoje, Bogotoje. Ten mane dieną ir naktį lydėjo ginkluotas apsauginis. Tokių smuikų vertė nuolat auga, didėja ir rizika juos prarasti.

Prieš dešimt metų koncertuodamas Vilniuje grojote solo su orkestru. Šįsyk atvykstate su pianistu J.-M. Luisada ir atliksite kamerinę programą. Kuris formatas jums mielesnis?

Stovint prieš orkestrą demonstruojamas virtuoziškumas, tuo tarpu kameriniame koncerte tikrai atsiskleidžia atlikėjo asmenybė, užsimezga žmogiškas ryšys. Juk kameriniame koncerte atlikėjo ir klausytojo susitikimas tęsiasi ilgiau nei valandą. Manau, po kamerinio koncerto galima teigti, jog pavyko suprasti, koks žmogus prieš tave stovi.

Koncerto programoje – vieni žinomiausių smuiko repertuaro kūrinių. Tikriausiai juos esate griežęs daugybę kartų?

Man jie visada tarsi nauji, visada randu iššūkių. Kaip pavyksta tai padaryti grojant tą patį kūrinį daugybę metų? Tiesiog reikia tą kūrinį tikrai mėgti. Jei po dešimties koncertų suvokiu, kad kuriame nors kūrinyje nebesugebu rasti nieko naujo, nusprendžiu tiesiog jo nebegriežti. Jei matau, kad vis dar yra ką tobulinti ir keisti, – lieku su juo ilgam. Tikrai didingi kūriniai yra repertuare daugybę metų. Aš labai laukiu progos juos atlikti ir Vilniuje.

Kalbino Milda Celiešiūtė

„7 meno dienos“ Nr.16 (984), 2012-04-20