Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Jis nuskendo


Nauji filmai: „Prarasta kontrolė“, „Titanikas“


Živilė Pipinytė

Share |
„Prarasta kontrolė“
Po Steveno Soderbergho filmo „Prarasta kontrolė“ („Haywire“, JAV, 2012), manau, ne vienas žiūrovas pasijus sutrikęs ar net apgautas. Tačiau gal režisierius būtent to ir siekė?

Garsūs aktoriai Michaelas Douglasas, Ewanas McGregoras, Michaelas Fassbenderis, Billas Paxtonas, Mathieu Kassovitzas, Tatumas Channingas ir Antonio Banderasas filme vaidina antrojo plano personažus, kuriems režisierius pašykštėjo kokių nors išskirtinesnių bruožų ar šlakelio psichologijos. Jie dingsta iš kadro, kai tik atlieka savo paprastas funkcijas – suvaidinti niekšą, išdaviką, pasipūtusi britų M6 agentą, JAV slaptųjų tarnybų karininką, agentą, šnipą. Trumpai tariant, jie tik materija, kurios pasipriešinimą turi nugalėti agentė Melori Kein. Buvusi JAV jūrų pėstininkė Melori dirba agente privačioje saugos firmoje, kurią kartais samdo JAV slaptosios tarnybos. Filmo veiksmas apima maždaug dvi šios moters gyvenimo savaites. Po sėkmingos įkaito išgelbėjimo operacijos Barselonoje ji gauna naują užduotį ir vyksta į Dubliną, bet čia supranta, kad yra išduota ir pasmerkta mirti. Ir nusprendžia surasti kaltininką. Melori Kein taps žudike, bet atkeršys išdavikams. Siužetas paprastas, tačiau Soderberghas net nesivargina iškart paaiškinti personažų motyvų ar apipinti jį įtikinamomis detalėmis. Jis neslepia, kad svarbiausia filme – Melori suvaidinusi mišriųjų kovų čempionė Gina Carano. Jis filmuoja savo herojės kung fu kovas ilgai trunkančiais kadrais, kad kiekvienas suvoktų, jog tai – ne įmantriai sumontuoti triukai, o tikra kova. Ji sunki ir rodoma kuo realistiškiau. Nors kartais kadre akivaizdu, kad Melori priešininkai krenta kovotojai dar jų nepalietus, vis dėlto Carano partnerius galima tik užjausti. Gal Carano ir visai ne aktorė, bet muštis ji moka. Soderberghui to užtenka, juolab kad su vaidmeniu Carano susidorojo puikiai.

 

„Prarasta kontrolė“ – tarsi atsakas į populiarius holivudinius filmus, kuriuose viskas vyksta lyg mostelėjus stebuklinga lazdele. Kovotojai skraidyte skraido, aukos krenta dešimtimis, o po visos ilgos mūšio choreografijos kovotojas lieka neuždusęs ir skaisčios veido spalvos. Soderberghas rodo Melori mėlynes, kurias ji nuolat slepia po storu pudros sluoksniu. Jis šaiposi ir iš kitų panašių filmų stereotipų, kad ir iš gražiosios turistinės Europos (apšnerkšti kiemai filme įspūdingesni už prabangius viešbučius). Kai Fassbenderio suvaidintas britas pareiškia Melori, kad gali atspėti jos biografiją ir pradeda pasakoti apie socialinį dugną, iš kurio jai padėjo pakilti kovotojos talentas, Soderberghas tarsi mirkteli žiūrovams, kurie jau anksčiau sužinojo, kad merginos tėvas – rašytojas ir intelektualas.

 

„Prarasta kontrolė“ iškart sukelia prisiminimus apie pigius 7-ojo ir ankstesnių dešimtmečių B klasės filmus, kuriais taip žavisi Quentinas Tarantino ir Robertas Rodriguezas, apie exploitation kiną ir nemirtingąją Pam Griem Foksę Braun, taip pat įkvėptai ir nuosekliai kaip Melori naikinusią gyvenimo kelyje sutiktą blogį. Naikina taip pasiaukojimai, kad filmo pabaigoje galima tik kartu su nustebusiu Banderaso herojumi ištarti: „Shit!“ Tik Soderberghas to kino nestilizuoja taip įkvėptai kaip Tarantino. Jis tiesiog ima ir perkelia seną schemą į mūsų laikus. Tarsi norėtų įsitikinti, kaip ji veikia dabar. Tačiau atsakymas bus gana dviprasmiškas. Viena vertus, jis teigiamas, nes postmodernistiniai žaidimai ir stilizacijos, regis, nusibodo visiems (nebent išskyrus jaunuosius lietuvių kinematografininkus), nors Soderberghas taip pat juos puikiai moka žaisti: geriausias įrodymas – trilogija apie plėšiką Oušeną. Kita vertus, iš „Prarastos kontrolės“ lauki kažko daugiau, ypač prisimindamas, kad, regis, dar ne taip seniai Soderbergho „Seksas, melas ir vaizdajuostės“ žymėjo naujo amerikiečių kino pradžią. Kinas pasikeitė ir sugrįžo į išeities tašką, Soderberghas pasikeitė taip pat. Kad jam nebeįdomu žaisti senus žaidimus, įrodė ir po „Prarastos kontrolės“ sukurtas, bet ekranuose anksčiau pasirodęs „Užkratas“ – iš įgrisusių katastrofų filmų stereotipų sudėliotas pasakojimas apie pandemiją, kur epizodinius vaidmenis taip pat kūrė pirmo ryškumo žvaigždės. Pasižiūrėjusi „Prarastą kontrolę“ pagaliau supratau, kad „Užkrate“ tie stereotipai buvo sąmoningai išpūsti, kad erzintų.

 

Tačiau Soderberghas nusivylė ne kinu, o jo kūrėjais ir žiūrovais. Tais, kurie renkasi komercinius, tobulai pagamintus, numatomus ir jausmus maloniai kutenančius filmus. Tokius kaip Jameso Camerono „Titanikas“ („Titanic“, JAV, 1997–2012), kuris šį savaitgalį Lietuvoje tapo pačiu žiūrimiausiu. Cameronas kaip taupi šeimininkė pašildė senus kotletus, pagardindamas „Titaniką“ savo paties „Įsikūnijime“ apdainuota 3D technologija. Bet „Titanikas“ nepasikeitė. Jis ir negali pasikeisti, nes idealiai patenkina žiūrovų troškimus. Pirmiausia – meilės istorijos, kuri atrodo dar tikresnė, nes yra abiejų tos istorijos herojų išbandymas ir peržengia klasinius barjerus. Kate Winslet herojė įsimyli vargšą Leonardo DiCaprio dailininką, bet jų meilė liks nemirtinga, nes dailininkas atsidurs vandenyno dugne. Tikra meilė kine negali baigtis laimingai. Dar vienas svarbus veiksnys: kaip ir kiekviena melodrama, „Titanikas“ patvirtina konservatyvias žiūrovų pažiūras, vertybes bei nusiteikimus. Nostalgiją, manau, žadina ir „Titaniko“ pasaulio padalijimas į klases. Elitas čia dar nėra persirengėlių kompanija, kurią dabartiniai „Titaniko“ žiūrovai kasdien mato savo televizoriuje ar „Žmonėse“. Filmas patenkina tikrojo didvyriškumo kasdieniame gyvenime troškulį ir pasmerkia niekšybę. Trumpai tariant, jis universalus. Filme rodomas iš tikrųjų išnykęs pasaulis – „Titaniko“ žūtis buvo tik didžiosios katastrofos, Pirmojo pasaulinio karo, pranašas. Paskui pasaulis pasikeitė neatpažįstamai, bet jo dekadentiško grožio ir saldaus gyvenimo vaizdais filme vis dar galima gėrėtis. Cameronas meistriškai manipuliuoja žiūrovų geismais ir jausmais. Jis išmano klasikinio kino konvencijų galią, ilgo atsisveikinimo (filmas trunka lygiai tiek, kiek skendo laivas) bei amžino sugrįžimo simbolinę reikšmę ir šiuolaikinės rinkodaros ypatumus. Tikrasis „Titanikas“ nuskendo. Paradoksas, bet masinėje šių dienų kultūroje jis simbolizuoja tai, kas amžina.


„7 meno dienos“ Nr.16 (984), 2012-04-20

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti