7 meno dienos > Nr. 16 (984), 2012 balandžio 20 d.

TARP DISCIPLINŲ

Monika Krikštopaitytė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (3)

Kristina Inčiūraitė. „Sekimas“. 2011 m. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Žiūrovas visuomet yra ir liudininkas. Parodos atidarymas visuomet – organizuotas įvykis. Liudijimais mėginama išsiaiškinti, koks tai įvykis. Parodymai būna (ne)suinteresuoti, (ne)rišlūs, vykstant tyrimui jie gali radikaliai keistis. Vieni liudininkai pasitaiko atidūs, vienu metu jaučia kelis matavimus: kas (ne)atėjo, kaip (ne)paveikė kūriniai, koks buvo apšvietimas, koks laikas, kaip ir kokiu atstumu darbai išdėstyti, kaip jie atrodė, į ką panašūs, koks jų aukštis,...

Plačiau >>

Menininkas kaip suvenyras

Laima Kreivytė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (15)

Vaizdas iš parodoje veikiančios parduotuvės.
Laimos Kreivytės nuotr.

Londone sunku išvengti meno, net jei per daug juo nesidomi. Jei domiesi, tenka nustebti, kad esi ne žmonių ir valdžios pamiršta mažuma, o kone masinė „sveikuolė“, nes prie parodų rikiuojasi eilės. Karališkajame koledže prie Davido Hockney parodos žmonės būriuojasi jau lauke; prie Damieno Hirsto ir Yaoi Kusamos „Tate Modern“ bilietų reikia laukti kelias valandas, bet per Turbinų salę nusidriekusios eilės nemažėja. Ir tai nėra liguista dailės kritikės fantazija.

Lietuvoje pirmą ir paskutinį kartą tokias eiles „prie meno“ mačiau Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo atvežta aukštos meistrystės meno dirbinių paroda iš Kinijos. Jų pažiūrėti ėjo visa Lietuva. Tiesa, masinis Jano Matejkos „Žalgirio mūšio“ lankymas žadėjo šviesų rytojų ir nacionalinių mitų gaivintojams („Tado Blindos“ filmas lūkesčius išpildė su kaupu), bet ar prie Arsenalo būriavosi minios, negaliu pasakyti. Šia įžanga nesiekiu parodyti, kad...

Plačiau >>

Susiję numerio straipsniai