Marta Vosyliūtė. „Mano, o ne tavo krantas I, II“. 2009 m. Kartais manau, kad smegenys panašios į pakraunamas baterijas. Būna laikas prisipildyti, būna išsikrauti. Tuštėjimo laikotarpiu rodyk joms, ką tik nori, ir nieko. Jokio cakt. Nebent įvykis (tai gali būti ir meno kūrinys) pasižymi galinga įkrova, kuri kartais geba nulaužti tuo metu veikiantį režimą, o kartais tik pakutena, kaip nutinka prie liežuvio prilietus elemento pliusą ir minusą. Tačiau kai mintys alkanos, tinka beveik bet kas. Iš grūdo gali pastatyti miestą. Taip pamaniau, kai gerą pusvalandį žavėjausi automatiniais kompiuterinio grotuvo vaizdais. Spalvos keitėsi, liejosi. Spalvų terapijos požiūriu tai neturėtų stebinti. Bet vis tiek buvo keista.
|