Menininkas kaip suvenyras

Laima Kreivytė
Londone sunku išvengti meno, net jei per daug juo nesidomi. Jei domiesi, tenka nustebti, kad esi ne žmonių ir valdžios pamiršta mažuma, o kone masinė „sveikuolė“, nes prie parodų rikiuojasi eilės. Karališkajame koledže prie Davido Hockney parodos žmonės būriuojasi jau lauke; prie Damieno Hirsto ir Yaoi Kusamos „Tate Modern“ bilietų reikia laukti kelias valandas, bet per Turbinų salę nusidriekusios eilės nemažėja. Ir tai nėra liguista dailės kritikės fantazija.

Lietuvoje pirmą ir paskutinį kartą tokias eiles „prie meno“ mačiau Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo atvežta aukštos meistrystės meno dirbinių paroda iš Kinijos. Jų pažiūrėti ėjo visa Lietuva. Tiesa, masinis Jano Matejkos „Žalgirio mūšio“ lankymas žadėjo šviesų rytojų ir nacionalinių mitų gaivintojams („Tado Blindos“ filmas lūkesčius išpildė su kaupu), bet ar prie Arsenalo būriavosi minios, negaliu pasakyti. Šia įžanga nesiekiu parodyti, kad britai išsilavinę ir garbina šiuolaikinį meną, o lietuviai – rankdarbius ir save. Žinoma, meno edukacijai ir kultūrai Britanijoje skiriama daugiau dėmesio. Tačiau eilės prie šiuolaikinio meno liudija ir tai, kad atotrūkis tarp aukštojo ir masinio meno mažėja, todėl daugėja „popkorninių“ žiūrovų, ieškančių kino teatruose nepatiriamų sensacijų. Kad ir kokios išraiškingos 3D pabaisos, net ir joms sunku konkuruoti su tikrais rykliais formaline.

 

Prie šios masiniam skoniui pritaikytos šiuolaikinio meno stilistikos, kurią Julianas Stallabrassas taikliai apibūdino kaip „High art lite“, atsiradimo smarkiai prisidėjo „Naujojo britų meno“ apaštalas Damienas Hirstas. Net nustebau, kad tai pirmoji didelė apžvalginė jo darbų paroda Londone. Tai menininkas, save pavertęs prekės ženklu, ir be galerijos tarpininkavimo pardavęs 224 naujus darbus „Sotheby’s“ aukcione 2008 metais. Juo įdomiau susipažinti su jo kūrybos raida ir meninėmis strategijomis muziejinėje aplinkoje, kuri paprastai neutralizuoja išorinį triukšmą, išryškindama istorinę dimensiją.

 

Tiems, kuriems Hirstas mažiau girdėtas nei Britney Spears, trumpai priminsiu jo biografiją (pagal parodos knygelę). Jis gimė 1965 m. Bristolyje, augo Lidse, 1989 m. baigė Goldsmithso koledžą. Dar besimokydamas 1988 m. apleistame Londono dokų sandėlyje surengė savo ir draugų parodą „Freeze“. Čia informacijoje atsiranda ketvirčio amžiaus šuolis ir tvirtinama, kad per tiek laiko jis tapo vienu žymiausių savo kartos menininku. Nors svarbiausias veiksnys čia ne laikas, o šiuolaikinio meno kolekcininkas Charlesas Saatchi, sėkmingai išpūtęs „Naujojo britų meno“ burbulą ir kainas. Net ir kolekcininkams gresia užmarštis.

 

Bet atstovėję 2 eiles (arba pateikę „7 meno dienų“ spaudos pažymėjimą) eikime į parodą.

 

Tai iš tiesų monumentali retrospektyva, užimanti 14 salių, jei neskaičiuosime videokambarėlio ir parduotuvės, kuri yra visos parodos kvintesencija (jei praleisite vieną salę – nieko tokio, bet neapsilankęs parduotuvėje liksite tuščias tiesiogine ir perkeltine prasme). Balandžio 4 d. atsidariusi paroda veiks iki rugsėjo 9-osios. Olimpiečiams ir olimpiados turistams bus ką pažiūrėti. (Beje, olimpiadai „dirba“ ir kitos kultūros institucijos – Viktorijos ir Alberto muziejus parengė britų dizaino parodą, apimančią laikotarpį nuo 1948 m. Londone vykusios olimpiados iki šiųmetinės su naujų sporto kompleksų, baseinų ir tiltų maketais.)

 

Ankstyvasis Hirstas teikia vilčių – ypač tos 8 keptuvės, kurių dugnai išdažyti skirtingomis spalvomis. Čia vėliau nenuilstamai plėtojamas spalvotų rutuliukų motyvas dar turi sveikos ironijos. Deja, kuo toliau, tuo mažiau kasdienybės ir humoro, užtat geometrine progresija didėja masteliai ir noras priblokšti. Temos nuo pat pradžių didingos – gyvybė ir mirtis. Su visom dvėseliena mintančiomis musėmis, formaline plaukiojančiomis karvėmis, skraidančiais ir krentančiais drugiais. Pribloškia ne kūno kaip pūvančios mėsos suvokimas ar prikišamai skrodžiamas laikinumas, o tai, kaip dekoratyviai Hirstas visa tai pateikia. Julia Kristeva turbūt nustebtų, kad tarp gyvo ir negyvo balansuojantis šleikštulingas abjektas gali būti taip išdabintas. Viena ranka Damienas kapsto maitą, kita ją auksuoja. Kaip nuoširdus modernistas, Hirstas ieško spalvų dermės net konceptualiuose darbuose, jį traukia blizgūs paviršiai, apvalios formos, auksas ir deimantai.

 

Galima į tai žvelgti ironiškai, galima net įžvelgti autoironiją, bet įspūdis nepagerėja. Tiesą sakant, jis tik prastėja einant iš salės į salę. Hirsto darbai sukurti stebinti, šokiruoti, kerėti – kad juos išvydęs žiūrovas netektų žado. Tačiau kartojami triukai ir anekdotai praranda įtaigą. O pasikartojimai neišvengiami „sukant“ tas pačias temas, motyvus, medžiagas: dar vienas gyvūnas formaline, dar didesnė spalvotų rutulių siena, dar daugiau lentynų su piliulėmis, nuorūkomis ir deimantais, dar spalvingesnės nurautų drugelių sparnų „mozaikos“. Galva svaigsta ne nuo didybės, o nuo per didelio sumaišytų svaigalų kiekio. „Palengvintas aukštasis menas“ tėra masinės kultūros pagirios.

 

Jei viskas taip blogai, kam reikia eiti į tokią parodą ir paskui dar nuodyti skaitytojus? Gal geriau ignoruoti tokius išsišokėlius ir rašyti apie Kusamą, kuri tikrai nustebino savita pasaulio vizija ir darbų įvairove? Bet norint rašyti apie Kusamą reikia pagalvoti, subrandinti mintis, pasigilinti į jos biografiją ir kultūrinį kontekstą. Hirstas skirtas greitam vartojimui, gilintis į jį reiškia šauti pro šalį. Perskaičiau ištrauką iš katalogo, kuriame išsamiai aprašoma jauno Damieno fotografija su lavono galva – ir bandoma iš čia išvynioti tolimesnes jo temas. Tačiau filosofija prie jų nelimpa, ir tiek. Užtat puikiai tinka įvairiausios kritikų ir paties menininko citatos iš Stallabrasso „High art lite“ knygos (The rise and fall of young British Art, 1999, Londonas, papildytas leidimas 2006 m., Verso). Čia sužinau, kad Hirstas taip komentavo perskaitytą serijinio žudiko Jeffrey Dahmerio biografiją: „Jis siaubingai domėjosi, kaip veikia gyvi daiktai, kapodamas juos į gabalus.“ Kritikai patį Hirstą lygina su Džeku Skerdiku, jo kūrinių poveikį prilygina žiniai apie naują auką. Tačiau, kaip teisingai sako Stallabrassas, menininko kūriniai kalba ne apie žudymą ir mirtį, o apie jų reprezentaciją masinėje kultūroje: siaubo filmuose, žiniasklaidoje, mados žurnaluose. Čia viskas paviršiuje, todėl netikslinga ieškoti gilesnės prasmės.

 

Kaip tik todėl Hirsto reprodukcijos, o dar geriau – masinė produkcija – visada pralenkia „originalą“ (kas tas originalas, kai iškaltos net kelios marmurinės anatominio angelo skulptūros kopijos, klausti nepadoru). Nors kalba apie gyvenimą ir mirtį, nors ekspozicijos pabaigoje pateikia preparuotą „šventąją dvasią“ (baltą balandį formaline), nors inkrustavo briliantais kaukolę ir vienoje galerijos salėje veisia drugius, menininkas nėra joks Dievo pirštas. Netgi kojos. Jis yra puikus pakuotės meistras, „kraupaus grožio“ dizaineris, kuriam labiausiai rūpi vitrinos, rėmai, lentynos, spintelės, įpakavimas. Nuo surūšiuoto, išblizginto ir vartojimui parengto „gyvenimo siaubo“ mes saugiai atitverti konteineriais ir stiklais.

 

Hirstas mėgsta primityvias vizualias metaforas, kurias pakrauna neva „egzistenciniu“ turiniu. Viena iš tokių – milžiniška peleninė su prasmirdusiomis nuorūkomis ir cigarečių pakeliais, pavadinta „Krematoriumu“ (1996). Pasak knygelės, tai šiuolaikinis memento mori, mirties neišvengiamumo priminimas. Cigaretes menininkas naudoja beveik taip pat dažnai, kaip ir gyvūnų lavonus. Ir štai kodėl: „Rūkymas – tarsi mini gyvenimo ciklas. Cigaretė gali simbolizuoti gyvenimą. Nepraplėštas pakelis – tarsi gimimas. Žiebtuvėlis yra kaip Dievas, įkvepiantis gyvybę. Peleninė simbolizuoja mirtį – bet kai taip kalbi, tampi juokingas. Nes būti metaforišku yra juokinga, bet tai neišvengiama.“

 

Tas „krematoriumas“ kartu su menininko žodžiais man yra visos parodos metafora. Pretenzinga didybė ir blogas kvapas. Ir dar vienas svarbus bruožas, kuris puikiausiai klesti ir Lietuvoje, nors čia nėra meno rinkos ir menininkų superžvaigždžių. Tai menininko – socialinio gyvūno tipas, kuriam bendravimas su įtakingais žmonėmis ir „tūsai“ svarbiau už meną, tiksliau, menas tėra priemonė įsisukti į popkultūros pasaulį ir išsukti save kaip prekės ženklą.

 

Hirsto išrasta šiuolaikinio meno pritaikymo masinei auditorijai schema veikia užtikrintai. Atstovėję dvi eiles ir nuodugniai susipažinę su meno kritikų išsamiai pristatytais kūriniais, žiūrovai rikiuojasi į trečią eilę muziejaus parduotuvėje. Ten iš tiesų galima rasti visko: marškinėlių su kaukolėmis ir sudedamų paplūdimio kėdžių su drugeliais, laikrodžių su spalvotais rutuliukais ir riedlenčių su dažų pliūpsniais. Nedidelio tiražo brangių koliažų su tikrais drugelių sparnais ir menininko parašu bei tapetų (vėlgi su drugelio sparnais). Ir, žinoma, knygų, knygų, knygų. Viena tokia ypač sužavėjo savo atviru narcisizmu: „8 minutes with Hirst and Bailey” („8 minutės su Hirstu ir Bailey“) – visa knyga vien menininko portretai įvairiausiomis grimasomis, kurias tik spėjo padaryti per tą trumpą laiką. Jei yra tokia knyga, tikriausiai atsiras ir pirkėjas. Nukirstos galvos svajonė ar menininkas kaip suvenyras?

 

Paroda veikia iki rugsėjo 9 d.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.