Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kosmosui nereikia kalėjimų


Nauji filmai – „MS1: kalėjimo griūtis“


Živilė Pipinytė

Share |
„MS1: kalėjimo griūtis“
Prieš dvidešimt metų Lucas Bessonas buvo laikomas viena didžiųjų prancūzų kino vilčių.

Jo vardą išgarsinę filmai „Metro“, „Žydroji bedugnė“, „Leonas“ – ryškūs europietiškojo kino postmodernizmo pavyzdžiai, o 1997 m. sukurtas „Penktasis elementas“ paskelbtas kultiniu filmu. Dabar Bessoną – režisierių retai pamatysi filmo titruose, jis tapo sėkmingu prodiuseriu, gaminančiu pigius, profesionalius populiarių holivudinių veiksmo filmų sekimus. Vieniems jis vis dar legenda, kitiems jau kelia asociacijas tik su pramoginiu kinu. Bessono pagaminti filmai dažniausiai ir reklamuojami pasinaudojus visiems žinomu jo vardu. Taip atsitiko ir su šį savaitgalį kino teatruose pasirodančiu „MS1: kalėjimo griūtis“ („Lockout“, Prancūzija, 2012), kurį pagal Bessono idėją jo studijoje „EuropaCorp“ sukūrė airiai Jamesas Matheris ir Stephenas St. Legeris.

 

Filmo veiksmas nukelia į netolimą ateitį – 2079-uosius Vašingtone. Specialusis agentas Snou (Guy Pearce) patenka į gudriai paspęstus JAV prezidento slaptųjų tarnybų spąstus. Jis kaltinamas išdavyste, šnipinėjimu ir kitomis nuodėmėmis, nors jau per pirmą tardymą akivaizdu, kad Peterio Stormare’o suvaidinto slaptųjų tarnybų vado įsakymu negailestingai sadisto daužomas Snou yra doras ir savas vaikinas. Jis neišduoda savo draugo ir nuteisiamas kalėti kosmose pastatytame pačių pavojingiausių nusikaltėlių kalėjime MS1. Čia nusikaltėliai užmigdomi ir tampa galingos korporacijos, kuri ir pastatė kalėjimą, bandomaisiais triušiais. Tirti kalinių gyvenimo sąlygų į MS1 atvyksta JAV prezidento duktė Emili Varnok (banalaus grožio Maggie Grace). Ji – tikra humanistė, bet pasitikėjimas žmonėmis jai pakiša koją. Kai Emili kalbasi su psichopatu sadistu Haidelu, šis sugeba pabėgti ir atvykėlius paimti įkaitais. Netrukus padedamas brolio (nekvailo, bet taip pat sadisto) Haidelas išlaisvina visus 500 kalinių. Kyla maištas.

 

Vienintelis, kas gali padėti Emili, suprantama, yra superagentas Snou. Jis vyksta į kosmosą, kad išvaduotų Emili. Žinoma, jam pavyks. Tačiau pakeliui į sėkmę abiem teks nugalėti ne vieną žudiką, išspręsti ne vieną technologinę mįslę ir moralinę dilemą, o paskui sėkmingai nusileisti parašiutu iš kosmoso tiesiai į Vašingtono greitkelį.

 

Prisipažinsiu, kad paskutiniais metais visus panašius filmus apie kosmoso kolonizavimą, ekologinę Žemės katastrofą, ateities nusikaltėlius ir su jais kovojančius didvyrius lyginu su Jameso Camerono „Įsikūnijimu“ – visuotinio kino infantilizmo triumfu. „MS1: kalėjimo griūtis“ turi vieną didžiulį privalumą – yra perpus trumpesnis. Abu filmai dar panašūs ir tuo, kad abiem nepasisekė su lietuviškais pavadinimais, gal todėl visą filmą niekaip negalėjau atsakyti į klausimą, kam šovė mintis sugalvoti tokį griozdišką ir negyvą – „MS1: kalėjimo griūtis“. Nors šiuo atveju, matyt, reikėtų prisiminti Johno Carpenterio „Pabėgimą iš Niujorko“, kur Kurtas Russellas vaidino tokį pat supervyrą Sneiką. Kita vertus, koks skirtumas – Snou ar Sneikas? Nes, atvirai sakant, daugiau žiūrint filmą nėra apie ką galvoti: viskas nuspėjama, matyta dešimtyse ankstesnių (ir ne tik Bessono) filmų, net nuolat tamsos gaubiamas Vašingtonas, kuris primena „Penktojo elemento“ ateities didmiestį (o šis savo ruožtu priminė Ridley Scotto „Likvidatorių“, kurio degradavęs miestas buvo postmodernistinė variacija Fritzo Lango „Metropolio“ motyvais.)

 

Tačiau „MS1: kalėjimo griūtis“ nėra jokia variacija. Ir net ne parodija. Tiesiog pigus, kurtas Serbijoje už airių pinigus pramoginis B klasės filmas amžiniems berniukams, kurie norėtų būti tokie kaip Snou: nusileisti parašiutu iš kosminio kalėjimo, išlikti gyvi po to, kai į juos šaudo keli snaiperiai. Tokie jie niekad nebus, bet iš filmo bent jau galės pasimokyti, kaip atsikirsti nepėsčioms moterimis ir net atrodyti sąmojingi. Tokie filmai greičiausiai ir kuriami tam, kad taptų tikrų išgyvenimų ar patirties pakaitalais – pigiais, nereikalaujančiais smegenų pastangų, tarsi pigus mėsainis greit numalšinančiais tikrų nuotykių badą.


„7 meno dienos“ Nr.29 (997), 2012-07-20

Versija spausdinimui

Komentarai

nesvarbu, 2012-07-20 10:08

na ir kaip nemylėti Ž.P. - tiksliai, taupiai, ir ne tik apie kiną. Tas "ne tik" - geriausias ir laukiamiausias.

taigi, 2012-07-20 09:39

oh kaip perskrodė... tssssss

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti