Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LITERATŪRA

Ilgas laimingas gyvenimas


Pirmadienį mirė Vasilijus Aksionovas (1932–2009).


Živilė Pipinytė

Share |
Vasilijus Aksionovas
Dabar Lietuvoje šis vardas, matyt, nebesako nieko, nors kadaise jo knygos buvo leidžiamos ir lietuviškai. Aksionovas neatsiejamas nuo 7-ojo dešimtmečio „šestedesiatnikų“, palikusių ryškų pėdsaką rusų mene, paveikusių ir moderniąją 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių kultūrą.

Aksionovas vienas pirmųjų savo knygose pradėjo kurti ypatingą vakarietiškos „Pribaltikos“ mitą. Talinas ar Ryga, jų senamiesčiai, viešbučiai, paplūdimiai Aksionovo knygų herojams buvo pažadėtoji žemė. Maištaujantys jo personažai dažnai keliavo, bastėsi po visokius užkampius, bet jų kelionės buvo kaip amerikiečių filmuose, kai keliaujama siekiant surasti ar suprasti save. Toje šviesioje, tvarkingoje ir kartu poetiškoje „Pribaltikoje“ Aksionovo personažai ieškojo atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.

 

„Šestedesiatnikų“ epocha ritasi į praeitį. Nors Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“ dar žiūri visi, bet filmas jau nebesiejamas su 7-ojo dešimtmečio klausimais ir estetiniais idealais. Išeina ir „šestedesiatnikų“ žvaigždės. Žinoma, dar gyvas Jevgenijus Jevtušenka, kuris buvo pati ryškiausia žvaigždė – poetas, kūręs vieno žmogaus šou, pranašas ir tribūnas. Bet Jevtušenka buvo galima tik žavėtis ir garbinti. Aksionovas rašė savo kartos gyvenimo scenarijus. Todėl jo išėjimas tarsi patvirtina tam tikros epochos pabaigą.

 

Vaikystėje, kai buvau dešimties–dvylikos, Aksionovas buvo mano mėgstamiausias rašytojas. Aksionovo vardą sužinojau iš jauną rašytoją išgarsinusios knygos ekranizacijos – filmo „Kolegos“, pasakojusio apie tris draugus, jaunus gydytojus. Jie buvo pakankamai archetipiški – įžūlus gražuolis, juokingas „savas vaikinas“ ir nedrąsus akiniuotis inteligentas, todėl susitapatinti buvo lengva. Personažus vaidino Vasilijus Lanovojus, Olegas Anofrijevas ir būsimas Šerlokas Holmsas – Vasilijus Livanovas, beje, filme pirmąkart nuskambėjo dar vienos „šestedesiatnikų“ legendos – Genadijaus Špalikovo daina. Baigę institutą kolegos pradeda dirbti (žinoma, pagal paskyrimą), o Aksionovas aprašo pirmuosius savo herojų konfliktus susidūrus su „tikru“ gyvenimu. Kad jis nebuvo toks jau visiškai tikras, be abejo, suvokė ir pats Aksionovas, turėjęs tikros jauno provincijos gydytojo patirties, bet maksimalizmo ir nepakantumo bet kokiam prisitaikėliškumui patosas buvo svarbiausias ir filme, ir vėliau perskaitytoje knygoje. Tada pradėjau ieškoti kitų knygų. Dabar suprantu, kad visi tie ankstyvieji Aksionovo romanai nebuvo aukštos prabos literatūra. Ji prasidėjo vėliau, kai 8-ajame dešimtmetyje Aksionovas įžengė į atviro grotesko teritoriją. Bet juose buvo maištas – prieš sustabarėjimą, prieš konjunktūrą, prieš iš anksto žinomus atsakymus ir „sovietinės moralės“ normas. Ir, žinoma, prieš absurdišką sovietinę tikrovę. Aksionovas mokėjo skatinti skaitytojo fantaziją. Jis pagal tų laikų madą, žinoma, buvo ir romantikas. Bet kartu tos knygos skiepijo ironiją. Skiepai veikia iki šiol ir neleidžia žavėtis kad ir kičiniais demokratiško ir nepriklausomo tūkstantmečio Disneilendo laimėjimais. Aksionovas gal net anksčiau už Michelį Foucault suvokė, kad ironija yra vienintelis inteligento ginklas, ir meistriškai juo naudojosi.

 

Manau, ne vieną savo skaitytoją Aksionovas parengė ir susitikimui su tikra Vakarų literatūra, ypač šiuolaikine amerikiečių. Jis taip pat buvo individualistas. Jis mokė suvokti oranžinių apelsinų iš Maroko, rašytojo pamatytų kažkur Sibiro sniegų platybėse, grožį, suvokti kalbos ir ypač slengo skonį, nors tik palyginti neseniai pagaliau supratau, ką reiškia ta „zatovarennaja bočkotara“, jis taip gražiai aprašinėjo mylimas moteris ir jų gestus, kad negalėjai savęs įsivaizduoti be kažkurio romano herojės moherinio megztinuko ir kažkodėl tada elegantišku laikyto „bolonijos“ lietpalčio. Tas svajingas, erotiškas, bet kartu tvirtas Aksionovo herojes iki šiol išsaugojo Marleno Chucijevo filmai. Nors jie sukurti ne pagal Aksionovo knygas, bet „šestedesiatnikų“ gyvenimo scenarijus juose bene akivaizdžiausias. Kartu Aksionovas mokė elementarių vidinės laisvės taisyklių, nes žinojo, kad laimė – sunkiai pasiekiama, bet būti laisvam yra svarbiausia.

 

Aksionovas atrodė laimės kūdikis ir buvo sovietmečio „stileiviškojo“ stiliaus ikona: jo madingus švarkus, šilkines kaklajuostes, elegantiškus gestus dabar prisipažįsta mėgdžiojęs ne vienas. Tada nelabai žinojome, kad abu Aksionovo tėvai 1937 m. pateko į Stalino „valymų“ mėsmalę, kad vaikystėje jis ne vienus metus praleido vaikų namuose, pas gimines, o motinai išėjus iš lagerio kartu gyveno Kolymoje, kad būtent Aksionovo motina Jevgenija Ginzburg parašė vieną svarbiausių sovietų „samizdato“ knygų „Žiaurus maršrutas“ („Krutoj maršrut“).

 

8-ajame dešimtmetyje Aksionovas tapo pripažintu rašytoju: jo kūrinius spausdino ne tik populiarusis žurnalas „Junost“, bet ir solidusis „Novyj mir“. Jame ir skaičiau vieną paskutiniųjų Sovietų Sąjungoje išspausdintų Aksionovo romanų. Jo taip pat nemėgo cenzūra ir funkcionieriai – Aksionovas buvo vienas be cenzūros priežiūros išleisto almanacho „Metropolis“ (1979) iniciatorių, tad netrukus jis buvo priverstas emigruoti.

 

JAV Aksionovas dėstė universitetuose rusų literatūrą ir rašė. Jis parašė bene kelias dešimtis romanų ir apysakų, tarp jų neseniai televizijos serialu paverstą autobiografinę „Maskvos sagą“. Jis parašė daug knygų, kurių, savo gėdai, vis neprisiruošiu perskaityti. Net prieš kelerius metus rusų Bookerio premija apdovanotas jo romanas „Voltaire’o sekėjai“ („Volterjancy ir volterjanki. Starinnyj roman“) dar guli būsimų vasaros skaitinių lentynoje. Bet prasidėjus „perestroikai“ skaitytą antiutopiją „Krymo sala“ („Ostrov Krym“) prisimenu vis dažniau. Paralelinė Rusijos istorija, atspindėta „baltųjų“ valdomoje Krymo valstybėje, deja, tebėra aktuali. Mano gyvenimo scenarijai taip pat keitėsi, tai suprantama, bet Aksionovui vaikystės prisiminimuose visada likdavo ypatinga vieta. Žinau, kad esu ne viena tokia, todėl ir atsirado šitas tekstas.

 

Paskutiniais dešimtmečiais Aksionovas vis dažniau grįždavo į Rusiją, rašė polemiškus straipsnius apie Čečėnijos karą ir, regis, išliko toks pats aršus bet kokios hipokrizijos priešas ir demaskuotojas. Kitaip nei daugelis jo kolegų, kažkada paskelbtų „antisovetčikais“, jis nesididžiavo ir nesiekė draugysčių su naujais Rusijos valdovais. Jis gyveno taip, kaip jo knygų herojai, ir to, manau, galima tik pavydėti. Aksionovas sugebėjo išsaugoti tai, ką prieš daug metų skelbė savo knygose: individualių poelgių prasmę ir pasirinkimo laisvę.

 

Živilė Pipinytė

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.27 (856), 2009-07-10

Versija spausdinimui

Komentarai

Digger, 2009-07-13 14:28

Labai liūdna, kad nebėra Aksionovo, ir labai gerai, kad apie jį parašė Pipinytė. Savo ruožtu prisimena naktys maskvietiškoje virtuvėje kažkur apie 1984-uosius, kai būdavo karštligiškai skaitomas romanas "Krymo sala", atspausdintas mašinėle ant plonyčio "rūkomojo" popieriaus, perduodant puslapius iš rankų į rankas, nes ryt jau reikės kažkam grąžinti.. Ir jo motinos Jevgenijos Ginzburg knyga "Status maršrutas" - superlengva kompaktiška knygelė ant rusvo kamštinio popieriaus, kad kuo daugiau galima būtų sutalpinti į aviabagažą... Bet Aksionovas vis tik sunkiai priskiriamas "šešiadešimtininkams". Jis labiau 70ų-jų - 80ųjų, brežnevinio laikotarpio sovietinės neoficiozinės literatūros žvaigždė. Jo kompanijoje - Fazilis Iskanderis, Vojnovičius (jo puikus romanas "Maskva 2042", beje, jau tuomet išpranašavo, kad Rusijos caras bus buvęs KGB karininkas). Toje pačioje kompanijoje - Andrejus Bitovas, Markas Rozovskis, Viktoras Slavkinas (tiesa neemigravę, bet ši aplinkybė vis labiau blėsta). O "šešiasdešimtininkai" - tai šiek tiek anksčiau. Visvien labai malonu skaityti. Ačiū

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti