Elžbieta Latėnaitė (Nastasja Filipovna), Diana Gancevičiūtė (Aglaja), Daumantas Ciunis (Myškinas), Salvijus Trepulis (Rogožinas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Nežinia, kas sukosi režisieriaus galvoje, pasirinkus inscenizuoti Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“. Prisiminus šekspyriškąją Eimunto Nekrošiaus trilogiją, atmintyje iškilo ir Makbeto monologo eilutės: „Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis... tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės...“ Vargu ar įmanoma gyvenimo pajautą įsprausti į vieną įvardijimą, bet šiuo atveju galbūt tai galėtų būti raktas, atrakinantis sudėtingą naujausią Nekrošiaus darbą.
Kiekvienas spektaklis turi savo užkaborių ir juodų dėmių – menininko ketinimams nebūtina tapti skaidriems ir lengvai suprantamiems. Nekrošiaus teatrinis pasaulis kaip joks kitas dažnai „pasišiaušęs“, netaisyklingas. Pats režisierius kažkada yra sakęs, kad jam artimesnis kiek nukrypęs į šoną, su trūkumais, nei idealus ar tobulas kūrinys – kuo giliau nuo lygaus paviršiaus, tuo tamsesnis turinys, tuo įdomesnė jo paslaptis. Turbūt nebuvo Nekrošiaus...
|