Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEKSTAI

Mačiūno „Rusijos istorijos atlasas“


„Kitaip nei rašytinėje istorijoje“


Laurence Weiner , Astrit Schmidt-Burkhardt

Share |
Jurgis Mačiūnas


Jurgis Mačiūnas kūrė didįjį savo gyvenimo darbą - tris tuzinus istorinių diagramų - nuo 1953 iki 1973 metų. Jis dvidešimt metų užsiiminėjo istorinių ir politinių, kultūros istorijos, ekonominių ir meninių priežastingumų grafiniu iliustravimu, iš pradžių kaip įvairių interesų turintis studentas, vėliau trumpai kaip architektas ir ilgą laiką kaip Fluxus pradininkas, o galiausiai kaip Niujorko miesto plėtros projektus vykdančio Fluxhousing Cooperative narys. Platus šio darbo spektras aprėpia ir siaurus informacinius pamatus, ir gausią duomenų sankaupą, naujai ir įvairiopai iškelia istoriografijos ir vaizdo struktūros klausimus. Tai yra žinoma1. Ilgą laiką nežinota, kad Mačiūnas atsiskleidė ir kaip kartografijos menininkas2. Įspūdingą žemėlapių rinkinį „Rusijos istorijos atlasas“ jis sukūrė anksčiau, nei menininkai 7-8-ojo dešimtmečių sandūroje susižavėjo kartografijos menu3.

 

Istorijos atlasas, kuriame sudėti 38 laiško popieriaus formato (28,75 x 21,25 cm) subtiliai ir tvarkingai plunksna nubraižyti žemėlapiai, turi ypatingą vertę Mačiūno kūryboje ne tik dėl kruopštaus atlikimo. Mačiūnas suvokė konceptualią šio veikalo reikšmę, tad rašydamas autobiografiją neužmiršo jo paminėti: „Rusijos istorijos atlasas (permatomų lapų knyga, perkeltiniai žemėlapiai).“4 Šis sausas apibūdinimas ilgai buvo vienintelis tik nedaugelio žmonių matyto veikalo buvimo įrodymas. Pavyzdžiui, Barbara Moore, trumpai minėdama „Atlasą“, galėjo remtis vien Mačiūno rašyta charakteristika. Jos teiginiai, kad „Atlasas“ siekia Spalio revoliuciją, buvo tik spėlionės5. Daugiau nei pusę amžiaus „Rusijos istorijos atlasas“ laikytas dingusiu arba ir visai prarastu, kol 2006 m. rudenį vėl pasirodė Amerikos meno rinkoje6. Nuo 2007 metų jis priklauso Vilniaus Jono Meko vizualiųjų menų centro Fluxus kolekcijai.

 

„Rusijos istorijos atlasas“ sukurtas 1953 metais, Mačiūnui studijuojant architektūrą ir kaip šalutinę discipliną muzikologiją Carnegie technologijos institute Pitsburge. Iki tol jis buvo Niujorko „Cooper Union“ meno mokyklos klausytojas, gilinosi į meno, grafinio dizaino ir architektūros studijas. Tačiau tik intensyvus planų braižymas, kurio buvo reikalaujama iš pradedančiųjų architektų Carnegie technologijos institute, sukėlė 22-ejų metų Mačiūno susidomėjimą braižymo technikų įvairove. Dėmesys peraugo į savarankiško braižymo bandymus.

 

Tiesioginiu paskatinimu kurti „Rusijos istorijos atlasą“ Mačiūnui tapo „Šiuolaikinės Rusijos valstybės raidos“ kursas pažengusiems studentams. Devynių dalių programa buvo skirta „tinkamai pasirengusiems Dailės koledžo studentams“, šiam koledžui priklausė ir architektūros studentai7. Mačiūnui studijuojant Pitsburge, institutas šį kursą siūlydavo kiekvieną semestrą. Programoje visuomet būdavo tos pačios temos: „Kritinė dabartinę Rusijos valdžios sistemą nulėmusių veiksnių apžvalga“; „Istorinis senosios Rusijos paveldas“; „Kova tarp Rytų ir Vakarų“; „Senosios tvarkos nuvertimas“; „Naujosios Rusijos iškilimas“; „Rusijos vaidmuo šiandienos pasaulyje“. Šiame kurse Mačiūnas išmoko visko, kas buvo reikalinga „Rusijos istorijos atlasui“ parengti. Akivaizdu, kad per paskaitas buvo dirbama su kartografija, bet Mačiūno žemėlapiai - tai daugiau nei nuovokaus studento paskaitos užrašai. Galima spėti, kad jie buvo savarankiškas darbas, pranešimas seminarui. Kad ir kaip ten buvo, „Rusijos meno atlasas“ pažadino Mačiūno interesą sisteminiam vaizdavimui.

 

Domėjimąsi vaizdais ir vizualiais metodais paaiškina jo antipatija knyginiam mokymuisi. Nuobodžiai lektūrai Mačiūnas priešpriešino spontanišką įžvalgą, greitą suvokimą iš pirmo žvilgsnio, todėl jį taip traukė diagramos, iliustruotos schemos, žemėlapiai, lentelės, koordinačių sistemos, lyginamosios kreivės. Istorinė kartografija yra vienas iš žinių bei informacijos iliustravimo būdų, ką Mačiūnas - labiau kaip dizaineris, nei architektas - darė visą savo gyvenimą.

 

Kartografavimo istorija

 

„Rusijos istorijos atlasą“ Mačiūnas braižė permatomo popieriaus albume, skirtame architektūrinių planų kopijavimui. Tam, kad būtų galima lengvai išimti brėžinį nesuardant albumo, lapai prie surišimo perforuoti, tačiau Mačiūnui to neprireikė. Jis tiesiog pasuko albumą šonu ir ištobulintu šriftu, kopijuodamas sienų kontūrus, nubraižė tris tuzinus žemėlapių. Juose sužymėjo svarbiausias datas ir faktus, o papildymus užrašė pieštuku, palikdamas jų apdorojimą vėlesniam laikui.

 

„Rusijos istorijos atlaso“ geografiniai duomenys yra tikslūs, taigi geoistorinei vaizduotei stinga laisvės - braižydamas Mačiūnas niekur nenusižengė galiojančioms orientacijos taisyklėms, nesukeitė koordinačių. Kad ir kokie atramos taškai, nusakantys Rusijos padėtį erdvėje būtų pasirinkti, Šiaurės ašigalis visada viršuje, o Pietų - apačioje. Šių terminų teigiama ir neigiama konotacijos nieko nestebina. Šiuo požiūriu Mačiūno žemėlapiai perteikia taip pat ir pasaulio vaizdą.

 

Lapuose pristatomi visi svarbiausi Rusijos istorijos įvykiai ir pokyčiai. Chronologiškai pirmas, albumo gale esantis žemėlapis vaizduoja 700 m. pr. Kr. klajoklius ir stepių gyventojus, tolesni skirti krikštui, mongolų-totorių įsiveržimui, Mongolų imperijai. Chronologija pasibaigia viršutiniame lape nubraižytu XIX a. Rusijos imperijos žemėlapiu. Permatomas popierius leidžia įžvelgti įvairių laiko sluoksnių tarpusavio sąveiką ir sukelia glaudžiai susipynusios istorinės visumos įspūdį. Dalinis duomenų sutapimas iliustruoja istoriografines praeities gelmes. Taip turėtų būti suprasta „Rusijos istorijos atlaso“ koncepcija, nors šiandien tai atskirų lapų aplankas, praradęs pradinę - braižybos albumo - formą. Suiręs „Atlasas“ parankus kitaip: dabar žemėlapius galima lyginti.

 

„Atlasas“ perteikia gyvą Rusijos istorijos vaizdą, nors Mačiūnas iš esmės dirbo tik su dviem šablonais, nukopijuotais iš kartografijos veikalo - smulkaus mastelio apžvalginiu ir vidutinio mastelio detalesniu žemėlapiais. Apžvalginiai žemėlapiai iliustruoja makrotendencijas ir svarbiausius Rytų pusrutulio įvykius. Teritorija tarp Vidurio Europos ir Aliaskos, tarp Arkties ir Indijos bei Ramiojo vandenynų parodyta ilgesnių, šimto ar dviejų šimtų metų, laikotarpių kontekste (1500-1700, 1700-1800, 1800- 18[...]). Lengvesniam žemėlapių supratimui Mačiūnas papildė juos sutartiniais ženklais: žvaigždutėmis pažymėti geografinių ekspedicijų keliai, tyrinėjimai žemėje ir vandenyse, stačiakampiai žymi gyvenvietes, miestus ir tvirtoves, o užbrūkšniuoti plotai nurodo užgrobtas teritorijas. Sąlygiškai pastovią Rusijos šiaurės sieną šimtmečiais sudarė Arkties vandenynas, tačiau pietų sienos visuomet turėjo būti ginamos.

 

Vakarų siena plėtėsi, o Rytai buvo apgyvendinami. Didelis karinių zonų skaičius tarsi patvirtina Karlo Marxo teoriją, kad pasaulio istorija yra karų istorija. Kiekviena istorijos traktuotė yra nuspalvinta subjektyvumo, kiekvienas žemėlapis tėra iškreipta pasaulio projekcija. Mačiūno „Atlase“ Rusijos imperijos proporcijos perdėtai padidintos, lyg atspindėtų nuolatinę Sovietų Sąjungos karinės galios grėsmę Šaltojo karo kasdienybėje.

 

Iš apžvalginių žemėlapių ypač išsiskiria vienas, iliustruojantis XVIII amžių, pirmiausia dėl savo leitmotyvo. Pagrindinę temą Mačiūnas nusakė nelabai konkrečiai: „visų pirma ir po to“. Permainingam 1700-1800 m. laikotarpiui būdingas išaugęs stiprėjančios imperijos dėmesys Rytų riboms. Antroje didelėje sausumos ekspedicijoje į Kamčiatkos pusiasalį (1733) dalyvavo žymūs mokslininkai: istorikas Gerhardas Friedrichas Mülleris, botanikas Johannas Georgas Gmelinas, gamtininkas Georgas Wilhelmas Stelleris, astronomas Louis Delisle de la Croyere ir geografas Stepanas Petrovičius Krašeninikovas. Vienos didžiausių istorijoje ekspedicijos metu buvo tiriamas Sibiras ir atrasta Aliaska. Drąsūs pirkliai ir komersantai, žengę naujais pavojingais keliais, skatino Rusijos imperijos plėtrą į Rytus dar labiau nei mokslininkai ir tyrinėtojai. Ypač pasižymėjo nuotykių ieškotojas ir vienas iš Rusijos-Amerikos bendrovės steigėjų Grigorijus Šelichovas, 1784 m. įkūręs pirmąją rusų koloniją Kodiako saloje Aliaskoje. Rytų ekspansijos viršūnė buvo utopinė Aleksandro Baranovo vizija (1812): būdamas turtingas kailių pirklys, jis panoro kolonizuoti visą Ramiojo vandenyno pakrantę. Pirmas sėkmingas žingsnis buvo jo paties įkurta rusų prekybos kolonija Kalifornijoje. Visa tai pažymėta 1800-18[...] m. apžvalginiame žemėlapyje. Nors merkantilinė didžiavalstybinė Baranovo vizija neišsipildė, amžiaus viduryje dar buvo užgrobtos Mandžiūrija ir šiaurinė Sachalino salos dalis. Po kurio laiko sunkiai pasiekiamos užjūrio kolonijos Sankt Peterburgui pasirodė nerentabilios, ir Rusijos imperija pardavė savo amerikietiškas valdas Jungtinėms Valstijoms už 7, 2 mln. dolerių, pasirašydama sutartį dėl santykių su JAV atnaujinimo.

 

Prie apžvalginių žemėlapių priskirtina ir negausiai detalizuota XIX a. schema. Kaip ir kituose Mačiūno istoriniuose žemėlapiuose, joje nėra geografijos faktų pertekliaus. Pažymėtos tik kelios šiaurės pajūrio linijos ir kai kurie šalies vidaus kontūrai. Šis žemėlapis nekomentuoja, neaiškina ir nepateikia jokio įvado į istoriją. Galima tik numanyti artėjančią monarchijos pabaigą. Tušti plotai suteikia erdvės geoistorinei vaizduotei.

 

Apžvalginiuose žemėlapiuose išryškintos svarbiausios epochos tendencijos. Detalizuotuose žemėlapiuose, atvirkščiai, nagrinėjami atskiri trumpi laikotarpiai ir faktografinė medžiaga. Detalizuotų žemėlapių braižymo šablonu buvo vandenų tinklo kontūrinis žemėlapis, perkeltas ant milimetrinio popieriaus. Mačiūnas apsiriboja Rusijos europine dalimi, besitęsiančia nuo šiaurės lygumų iki Juodosios ir Kaspijos jūrų pietuose. Rytinė riba yra nepažymėtas Uralas. Apie šios milžiniškos teritorijos fizinę geografiją sužinome nedaug, jos reljefas nenurodomas. Mačiūnui svarbiau upių baseinai: Dunojaus, Dono, Dniepro ir Volgos. Pažymėdamas pakrantės miestus, jis akivaizdžiai parodo, kad ne kalnai, bet būtent upės ir jūros buvo svarbiausias Rusijos imperijos gyvenviečių raidos veiksnys.

 

Žingsnis po žingsnio, žemėlapis po žemėlapio Mačiūnas braižė „Rusijos istorijos atlasą“ naudodamas vandenų tinklo trafaretą, padedantį žymėti atskirais laikotarpiais egzistavusius svarbiausius vandens kelius ir miestus, kariuomenių judėjimo kryptis, karo veiksmų teritorijas bei šimtmečiams bėgant besiplečiančias Rusijos sienas. Laimėti mūšiai detalizuotuose žemėlapiuose pažymėti žvaigždute, tipografiniu simboliu, kuriuo vėliau Mačiūnas žymėdavo bendraminčių laimėjimus Fluxus diagramose arba ypatingus įvykius kalendoriuje. Detalizuotų žemėlapių dešiniajame viršutiniame kampe nurodytas laikotarpis, šalia jo - pagrindinė tema, pradedant 800-900 m. žemėlapiu „Krikštas“.

 

Pasitelkęs tokius leitmotyvus Mačiūnas išvengia schematiško istorijos skirstymo į senovės istoriją, viduramžius, naujuosius laikus - šie epochų apibrėžimai, paprastai padedantys nusakyti Europos praeities sąsajas, tampa nebereikalingi. Nuo imperatoriumi pasiskelbusio Petro Didžiojo (1721-1725) Mačiūno schemos įgauna intensyvią autokratinę orientaciją - jis nebecharakterizuoja istorinių fazių, tarsi besikeičiančių carų ir carienių vardai nusakytų viską savaime.

 

B. d.


 

1 Žr. Astrit Schmidt-Burkhardt, Maciunas „Learning Machines“. From Art History to a Chronology of Fluxus, Berlin, 2003.

2 Jurgis Mačiūnas nėra minimas žemėlapių meno kataloge. Denis Wood, Catalogue of Map Artists, in: Cartographic Perspectives (Milwaukee, Wis., 2006).

3 Faktas, kad pirmieji Mačiūno grafiniai darbai datuojami 6-ojo dešimtmečio pradžia, neturi didesnės reikšmės. Žr. Estate of George Maciunas, Dossier John Cage (photocopies), Archiv Sohm, Staatsgalerie Stuttgart.

4 George Maciunas, Biographical Data [1976], Fotokopija, The Getty Research Institute, Special Collections, Santa Monica.

5 Barbara Moore, „George Maciunas: A Finger in Fluxus“, in: Artforum (New York), T. 21, nr. 2, 1982, p. 38-45.

6 Kalbama apie parodą „George Maciunas 1953-1978. Charts, Diagrams, Films, Documents and Atlases“, vykusią Niujorko Maya Stendhal galerijoje 2006 m. rugsėjo 28 - spalio 28 d.

7 Dėkoju Jennie Benford ir J. Dustinui Williamsui iš Carnegie Mellon universiteto archyvo Pitsburge už greitą Carnegie technologijos instituto Dailės koledžo pagrindinių kursų katalogo, Inžinerijos ir mokslo koledžo bei Margaret Morrison koledžo 1952-1954 m. laikotarpio duomenų pristatymą.

 


„7 meno dienos“ Nr.23 (852), 2009-06-12

Versija spausdinimui

Komentarai

PaEfdxYPPQmCaXkgX, 2011-10-23 23:36

Hey, that post leaves me feeling flooish. Kudos to you!

jona, 2009-06-12 19:10

Labai įdomu ir netikėta...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti