Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEKSTAI

Laisvi ar saugūs?


Zygmuntas Baumanas apie pirmąjį XXI a. dešimtmetį


7 MD

Share |
Zygmunt Bauman
Sociologas Zygmuntas Baumanas - vienas svarbiausių naujųjų laikų teoretikų. 1968 m. pašalintas iš Varšuvos universiteto, jis vadovavo Lidso (Leeds) universiteto sociologijos katedrai. 85-erių mokslininkas naudojasi skirtingomis metodologijomis ir kalbomis. Norėdamas apibūdinti šių dienų žmogų, jis mėgsta turisto, valkatos, parijaus metaforas. Baumano knygos „Globalizacija: pasekmės žmogui“, „Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą“ išleistos ir lietuviškai. Pateikiame sutrumpintą sociologo ir filosofo pokalbį su Katarzyna Janowska, šių metų pradžioje išspausdintą žurnale „Przekrój“.

Ar galima kaip nors apibendrinti praėjusio dešimtmečio rezultatus? Kas lėmė jo pobūdį?


Norintys suvesti įsibėgėjusios istorijos rezultatus bėgioja dar nepramintais takais, be to, jiems tenka brautis per miško tankynę, be žemėlapio, uždusus, vis besivejant tolstančius įvykius. Kad ir ką jie rašytų, tai bus tik kelionės atvirukas, kad ir ką aprašys, tai bus tik atskiras vaizdelis, daugių daugiausia (pasitelkus amerikietišką terminą) mid-career report, ataskaita, kuri pasmerkta būti perrašinėjama ir greitai pamiršta...


Rusų poetas Vladimiras Majakovskis perspėjo: revoliucijos metais netapykite epinių drobių, jas vis tiek suplėšys į skiautes. 1917 m. lapkritį žinutės apie tai, kad Petrograde Žiemos rūmus slapta šturmavo paslaptinga bolševikų sekta, net svarbiausiuose Anglijos ar Prancūzijos laikraščiuose pradingo pranešimų apie įžymybes brūzgynuose. Tų garsenybių daug buvo ir tada, ir dabar... Jūs norite, kad to nepaisydamas apibrėžčiau netrukus pasibaigsiantį dešimtmetį. Tad surizikuosiu. Besibaigiančiame dešimtmetyje, ko gero, mane labiausiai nustebino vis didėjanti tikimybė, kad žmonių svajonių, troškimų ir norų švytuoklė pakeitė kryptį.


Beveik prieš šimtą metų Sigmundas Freudas teigė, kad jo amžininkų psichines kančias dažniausiai sukelia gana didelė asmeninės laisvės auka, skirta didesniam saugumo jausmui nuo gamtos kaprizų, žmonių agresyvumo ir kūno negalių užtikrinti. Vėlesni metai patvirtino ir tą diagnozę, ir iš jos kylančias prognozes. Tačiau XX a. ir nesiliaujantis jo siekis plėsti laisvės teritorijas, regis, atvedė prie ribos - prie situacijos, kai Freudo aprašyta reakcija pasisuko 180 laipsnių. Įprastos nūdienos problemos ir psichiniai sutrikimai bei iš jų kylančios pretenzijos ir gyvenimo sąlygų postulatai atsirado atsisakius didėjančios saugumo dozės vardan visai neribotos laisvės. Daugėjo ženklų ir įrodymų, kad keičiasi švytuoklės tarp saugumo ir laisvės kryptis. Tarp dviejų vertybių, be kurių žmonės negali apsieiti, bet kurias sutaikyti neįtikėtinai sunku, o gal net ir neįmanoma...


Bet juk šios pusiausvyros paieškos, ko gero, nėra vien pastarojo dešimtmečio klausimas, tik anksčiau gal tai buvo vadinama kitaip. Be to, vadinamųjų neribotos laisvės šalių piliečiai jau senokai daugiau ar mažiau sąmoningai ją riboja vardan tos pačios laisvės. Politinis korektiškumas, visuotinės lygybės siekis dažnai sulaukia priešingų nei tikėtasi pasekmių. Pamenu vieno Švedijoje gyvenančio žurnalisto reportažą apie švedų senelių namus, kuriuose slaugytoja buvo nubausta už tai, kad su viena globojamąja elgėsi švelniau nei su kitomis. Ji atleista iš darbo paaiškinus, kad kitos namų gyventojos gali pasijusti diskriminuojamos. Beje, Švedija yra geras įrodymas, kad tos pusiausvyros neįmanoma pasiekti.

 

Abiem rankom pasirašau po šia liūdna išvada. Nors švedų senelių namų atvejis gimė iš kitos populiarios nuostatos apie paritetą, kuris dabartinėje permanentinės revoliucijos versijoje šiek tiek atstoja lygybę, panašiai kaip tinklas atstoja brolybę, o saugumas - laisvę. Saugumo ir laisvės ryšys primena dabar labai paplitusį santuokos modelį: partneriai negali gyventi vienas be kito, bet būdami kartu nuolat ginčijasi ir barasi. Juk galiausiai saugumas be laisvės - tai kalėjimo kamera ar lagerio barakas, o laisvė be saugumo jausmo - tai tarsi gyvenimas ant ugnikalnio, lošimo namuose ar ant slenkančio smėlio. Rinktis vieną vertybę atsisakant kitos, tai tarsi svarstyti, kas yra geriau - sudužti atsitrenkus į Scilą ar kad Charibdė pradurtų valties dugną. Esame pasmerkti bandyti plaukti saugiai nutolus nuo abiejų uolų, bet tarpas tarp jų nepakeliamai siauras ir lengva pražiopsoti akimirką, kai toldami nuo vienos uolos pernelyg priartėjome prie kitos. Paprastai suvokiame klydę, kai jau būna per vėlu.


Teisingai sakote, kad aukso vidurio paieškos nėra naujos. Sakyčiau, viena ar kita forma jos trunka nuo Hamurabio, Solono ar Likurgo laikų, įprasta, kad nesulaukiama jokio iškart visus dalyvius tenkinančio rezultato. Atidžiau įsižiūrėjęs į daugybę istorijos siūlytų sprendimų, neradau nė vieno, kuris nesukeltų kieno nors kančių ir neskatintų smurtauti, protestuoti ar maištauti. Kaip pasakytų filosofai, neatsiejami žmogaus atributai yra ir bandymas susieti saugumą ir laisvę, ir negalėjimas be jokių kliūčių, visiškai patenkinti šį poreikį.


Gal būdingas paskutinio dešimtmečio bruožas yra visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo artėjimas prie interneto? Rašome dienoraščius, dalyvaujame forumuose, registruojamės bendruomeniniuose portaluose. Mielai dalyvaujame internetu ar SMS vykstančiose rinkimų kampanijose. Gimsta jausmas, kadgalime kontroliuoti pasaulį. Jis teisingas ar yra tik iliuzija?


Online pasaulis, regis, davė nei daugiau, nei mažiau, kaip tik tą filosofinį akmenį ar „gyvenimo eliksyrą“, kurio taip uoliai, bet nesėkmingai ieškojo alchemikai. Jis žada suderinti vandenį ir ugnį, siūlo naudotojams visą paketą laisvės ir dar kartu saugų sandorį. Pasaulis, kuris dabar vadinamas offline, žadėjo tai jau porą šimtų metų, bet gėdingai neįvykdė savo įsipareigojimų.


Profesoriau, Jūs ir vėl grįžtate prie savo mėgstamos laisvės ir saugumo temos?

 

Taip. Nors tai ir nėra naujas klausimas, bet dabar jis atrodo esminis, jei norime suprasti, kas vyksta pasaulyje. Šių dienų offline pasaulio atmainoje susisieti su kuo nors ilgesniam laikui (ką jau kalbėti apie viso gyvenimo ryšį, kol mirtis mus išskirs) yra itin rizikingas veiksmas ir dar didžiai nepatartinas, nes šiame lakiame, kaleidoskopiškai besimainančiame pasaulyje net pats brangiausias krovinys akimirksniu gali virsti nepakeliamu balastu. Kuo artimesni ryšiai ir kuo jie stipresni, tuo nesaugesnis gali pasijusti žmogus, tuo greičiau gelbėjimo valtis gali pavirsti plaukiojančiu kalėjimu. Banguojantis žmogaus protas liepia rišti mazgus taip, kad juos būtų galima atmazgyti iškart, tik trūktelėjus virvutę. Arba vienu klavišo paspaudimu „ištrink“, sufleruoja online pasaulis. Čia ir slypi jo žavesys, magneto galia, mūsų susižavėjimo paslaptis ir į jį sudėtos viltys. Tame naujame nuostabiame pasaulyje joks žingsnis nebus neatšaukiamas, viską galima pakeisti, nieko nėra visam laikui, durys niekad neužsiveria. Nuo tinklo (kitaip nei nuo bendruomenių, kuriose žmogus gimė arba kurias metų metais kantriai statė, kurios jam teko vaikystėje arba kurioms prisiekė būti ištikimas iki mirties) atsijungti taip pat lengva, kaip ir prisijungti. Tad tinklas, griaudamas laisvės teritoriją apjuosusių sienų likučius, kartu žada, kad žlugus toms sienoms saugumo jausmo nė kiek nesumažės. Vienas jaunas, bet aistringas „Facebook“ entuziastas man gyrėsi, kad per vieną dieną susirado 500 draugų (daugiau nei aš sugebėjau per savo neatleistinai ilgą gyvenimą...). Jo žodžiuose nepastebėjau nė šešėlio dvejonės, kad tokiu būdu jis galėjo apsunkinti vis dėlto tolimą ir nenumatomą savo ateitį 500 asmenų skola.


Mane domina dvi ryškėjančios tendencijos. Viena vertus, tai vis kraštutinesnis individualizmas, noras atkreipti į save dėmesį, originalumas, todėl, beje, internete toks blogų potvynis. Rašau, vadinasi, esu. Kita vertus, tai subjektyvumo praradimo pojūtis, jausmas, kad esu varžtelis manipuliuotojų - viešųjų ryšių, visko pardavimų (nuo skalbimo miltelių iki politikos ir, žinoma, informacijos) specialistų – rankose.Įsitikinimas, kad mąstome pagal primestas schemas, kad tūnome matricoje, kasmet vis stipresnis.

 

Vis bandome šiame pasaulyje būti subjektai. Pridurčiau, kad neatrodo, jog kada nors liausimės tai daryti. Subjektai mūsų individualizuotame pasaulyje esame dar ir todėl, kad toks istorijos dekretas - pripažinta, kad mus ištinkančių problemų sprendimo turime ieškoti patys, t.y. individualiai, naudodamiesi turimomis žiniomis, savo apsukrumu ir savais įrankiais. Bandymai, apie kuriuos jūs užsiminėte, tai pastangos pakeisti subjektą de jure subjektu de facto. Tačiau, perfrazuodamas Marxą, manau, kad žmonės kuria savo subjektyvumą ne pačių sukonstruotose aplinkybėse, jie naudojasi statybine medžiaga ir statybų technologijomis, kurias rado statybų aikštelėje, kai buvo liejamas pastato pamatas. Manau, kad mums, kultūrologams, reikėtų sukaupti dėmesį į tų statybinių medžiagų ir technologijų savybes, į jų pranašumus ir trūkumus, į galimybes, kurias jie sukuria, ir apribojimus, kuriuos jie primeta.


Kokios tų statybinių medžiagų savybės? Ar asmenybės statybos technika keičiasi mūsų akyse?

 

Technika? Dabar iš mūsų reikalaujama ne išmokti kruopščią gotikinių katedrų statymo technologiją, bet mokėti greitai pastatyti ir sudėti palapines, ne laikytis įsitvėrus pasirinkto kelio, bet keisti kryptį kiekvienąkart, kai dalijamos pagundų ir šansų kortos. Akcentas pasislinko nuo tapatybės (stiprios, nepajudinamos, duotos kartą ir visam laikui) kūrimo technologijos link jos perkūrimo, perdirbimo ir pakeitimo kita - patrauklesne, patogesne, paprasčiausiai labiau atitinkančia laiko dvasią.


Kokia statybinė medžiaga? Dažniausiai tai parduotuvių turinys (žinoma, ir kišenės) bei nepaliaujamai iš reklamų, blizgių žurnalų ir televizijos pokalbių šou sklindantis įkvėpimas... Paskutiniame dešimtmetyje prisidėjo dar viena statybinė medžiaga, daug konkurencingesnė už visas kitas. Tai „Second Life“ tipo internetiniai portalai, būdamas kuriuose gali turėti bet kokią tapatybę. Kaip prieš kelerius metus sakė Grzegorzas Kubera, „tamsiaplaukis intelektualas gali tapti žavia blondine. Laiškanešys - roko karaliumi, o kiekvienas senelis - savo anūku. Galimybės begalinės“. Jau dabar 10 milijonų naudotojų persikėlė į virtualias erdves, kur gali bandyti savo jėgas „iš naujo“. Bėda ta, kad iki šiol „begalinių galimybių“ nepavyko perkelti iš šiltų ir derlingų online laukų į įšalusią ir bevaisę offline gyvenimo dirvą. Tuo blogiau jai...


Ar „Google“ ir „Yahoo“, kurie išstūmė tradicines enciklopedijas, ideologiškai yra neutralūs?

 

Vienas galingiausių XX a. pabaigos protų, pasaulio kultūrų tyrinėtojas Cliffordas Geertzas palygino mūsų kultūrą su Kuveito turgaviete: prekyviečių nesuskaičiuojamai daug, įvairių ant stalų išstatytų daikčiukų margumynas toks, kad susisuka galva, o tarp prekyviečių - skruzdėlynas tarpininkų, kurių kiekvienas giria savo blizgučius. Kurtinantis triukšmas nuo ryto iki nakties, kartais konkuruojantys dėl klientų dėmesio prekeiviai ir susimuša.


Ideologijos yra sudedamoji kultūros dalis, tad apie jas ir prabyla Geertzo alegorija. Neseniai tokie madingi pranešimai ir nekrologai apie nešviesios atminties ideologijas buvo smarkiai perdėti. Dabar ideologijos jaučiasi puikiai, jų padaugėjo, jos dauginasi kasdien. Pasikeitė tik ideologijų rūšis. Jos nebeprimena tų iš senų laikų. Anksčiau ideologijos pretendavo į vademecum statusą, Lemo „visko teoriją“ ar visuotinę enciklopediją. Jos siekė sintezės ir konsolidacijos, norėjo koordinuoti gausias opozicijų poras ir surasti bendrą vardiklį daugybei, net ir visoms be išimties žmonių gyvenimo problemoms, taigi įprasminti pastebėjimų chaosą ir suteikti vientisumą gyvenimo strategijai.


Šiuolaikinės ideologijos nebeturi tokių ambicijų. Jos paprastai koncentruojasi į vieną, daugių daugiausia dvi problemas, visiškai nesigilindamos į tas valandas, kurios nesileidžia apibrėžiamos kaip darbo diena. Tai leidžia jų sekėjams padalyti savo laiką ir veiksmus į asmenines ir visiškai kitokias „specializuotas“ ar „dalines“ ideologijas ir nepatirti jokio lojalumo konflikto ar rizikuoti kaltinimais išdavyste bei sąžinės priekaištais. Šiuolaikinės ideologijos taip pat neturi partinių biurų, partijos teismų ir skundikų armijų ar nukrypimų seklių, ką jau kalbėti apie savą Kolymą ar Dachau susektiesiems. Mėgėjai pasirenka ideologijas a la carte, sau patogiu ir apibrėžtu laiku.


Ligšiolinę globalizacijos raidą vadinu negatyvia globalizacija. Noriu ją supriešinti su pozityvia globalizacija, kai žmonės atgaus savo likimo kontrolę. Ta globalizacija iš tikrųjų dar neprasidėjo. Rašydamas šiuos žodžius, skaitau „The New York Times“, kad Kopenhagos konferencija, kuri turėjo būti žingsnis tokios globalizacijos link, žlunga, nes joje dalyvaujančios šalys priešinasi tarptautinei prisiimtų įsipareigojimų kontrolei. Būtent taip chaotiškai ir įžengiame į antrąjį XX a. dešimtmetį.


Parengė Kora Ročkienė

 



„7 meno dienos“ Nr.5 (881), 2010-02-05

Versija spausdinimui

Komentarai

mikas, 2010-02-09 11:30

taip is tiesu labai idomu ir naudinga tokie tekstai.
Apie musu laika, apie tai kas vyksta ir ka galvojama DABAR. Aciu.

vendi, 2010-02-08 20:36

puiki mintis spausdinti teorinius tekstus! Tiek Zizeko, tiek Baumano tekstai lietuviskai labai maloniai skaitosi!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti