Spektaklis „Markizė de Sad“ pasakoja istoriją apie Prancūzijoje gyvenančią Renė, kuri visus žiauriojo vyro kalinimo metus saugo ištikimybę, bet nepanori susitikti su juo, kai šis pagaliau pasirodo prie namų durų. Tačiau sulaukti spektaklio finalo žiūrovui sunku – spektaklis statiškas, o pjesės idėja, išreikšta per literatūrą, jaunų aktorių lūpose skamba dar negyvai. Jų dialogai nesilipdo į vieną istoriją ir tampa tarsi atskirais aktorių monologais. Dar 1992 m. J.Vaitkus, statydamas šią pjesę Akademiniame dramos teatre Vilniuje, aiškiai įvardijo tikslus: „Kad literatūra įgautų veiksminį pagrindą, reikia apvalyti kiekvieną žodį ir sakinį, minties logiką, siekti jos skaidrumo, tiesiog intelektualiai suprasti pjesės medžiagą ir ją išreikšti su tokia pat didele energija.“ Regis, to paties siekė ir šįkart.

Iš šešių spektaklyje vaidinančių merginų išsiskiria Oneida Kunsunga, atliekanti vienuolės Simjan vaidmenį. Aktorė jau ne pirmą kartą įrodo, jog gali savarankiškai dirbti su tekstu ir įtikimai persikūnyti į įvairaus amžiaus personažų vaidmenis (taip pat įsimintinas Juobienės vaidmuo spektaklyje „Karalius Juoba“ ir Liubovės „Paskutiniuosiuose“). Nustebino ir komiškų savybių tarnaitei Šarlotei suteikianti Adelė Teresiūtė. Kad ir kaip stengtasi parodyti pjesės atskleidžiamą erotiškumą, gašlumą ar fizinę prievartą, scenoje buvo jaučiamas aktorių susikaustymas kalbant ir kontaktuojant su partnerėmis. Spektaklis vizualiai gražus – sceniniai kostiumai, grimas ir įspūdingi aktorių perukai, scenos tolumoje nuolat matoma besileidžianti saulė (galbūt aliuzija į dramaturgo tėvynę Japoniją), tačiau aktualizuoti ir sudominti istorija aktorėms nepavyko.

„Paskutiniuosiuose“ nagrinėjami vaikų ir tėvų santykiai – tema, rodos, turinti būti artimesnė aktoriams. Tačiau čia jie turi kurti skirtingo amžiaus personažus ir su šia užduotimi daugeliui susidoroti sunkiau. „Nežinau nieko, kas būtų geresnis, sudėtingesnis, įdomesnis už žmogų. Jis – viskas. Jis sukūrė netgi Dievą”, – kadaise yra pasakęs Maksimas Gorkis, o būtent personažų žmogiškumo, aiškios režisūrinės koncepcijos, išgrynintos temos šiame spektaklyje ir trūksta. Daugelis kuria vienplanius personažus, kartais ir perspausdami (jaunąją Verą vaidinusi Eglė Lekstutytė), nors kai kurie, pvz., Jakovas (Gediminas Gutauskas), Lesčius (Tadas Montrimas), nustebino galintys prisijaukinti amžiumi tolimus personažus ir sukurti jautrius jų portretus. Lakoniška scenografija, režisūrinių sprendimų ir pasirinkto muzikinio fono minimalizmas vis dėlto apsunkina aktorių norą, o gal ir galimybes, perteikti šios šeimos tragediją.

Pamačius „Paskutiniuosius“ (kurių eskizą teko matyti ir pernai) ir „Markizę de Sad“, galima buvo susidaryti nuomonę, jog būtent per sudėtinga ir dar nesuprantama dramaturgija supančiojo būsimus aktorius. Abu šiuos spektaklius režisavęs Vaitkus, regis, pašykštėjo režisūrinių sprendimų, išraiškos priemonių ir kartu skatino aktorius dirbti patiems. Deja, tikrai ne visi sugebėjo susidoroti su tokia užduotimi: išryškėjo elementarios scenos kalbos spragos, sunkumai bandant motyvuoti tekstą, atsisakant tik personažo formos ir mėginant aktualizuoti spektaklio temas.

Intrigavo antrojo kurso pedagogo Vytauto Kaniušonio režisuota Alfredo Jarry absurdo pjesė „Karalius Juoba“. Spektaklis vyko netradicinėje erdvėje, Mokytojų namų kiemelyje. Pati istorija yra W.Shakespeare´o „Makbeto“ parodija, transformacija, – pjesė persmelkta grotesko ir absurdo. Spektaklyje gausu aikštės teatro, commedia dell’arte, klounados elementų, dainų, emocijų ir ironijos, tačiau gryno grotesko, ryškių kontrastų spektaklyje lyg ir neapčiuopiame – tai tik subtilūs bandymai. Nors būtent čia atsiskleidžia charizmatiškas Marius Čižinauskas, atliekantis Juobos vaidmenį, įsimintinas Julius Paškevičius, Dainius Jankauskas, taip pat gausu ir masinių scenų, kuriose aktoriai rodo savo sugebėjimą dirbti kartu, jausti savo partnerį.

Paskutinis studentų pristatytas spektaklis – kurso draugo Tado Montrimo režisuota latvių dramaturgo H. Gulbio pjesė „Teateina visi pas mane“. Tai gyvas, šmaikštus pasakojimas apie vieno mažo Latvijos miestelio realijas. Labai kasdieniška meilės istorija ir idilę primenantys 1970-ieji. Pagrindinė veikėja – Lasma (aktorė – Dovilė Karaliūtė), artėjant trisdešimtmečiui suvokia, jog toks gyvenimas, kurį gyvena, jos nebetenkina: ji yra kultūros namų direktorė, turi mylimą žmogų, kuris norėtų su ja kurti šeimą (Reinis – Julius Paškevičius). Išvykusi į užsienį ji sutinka garsų choro vadovą latvį Varakalnį (Martynas Vaidotas), kuris pavergia jos širdį. Bet tikrosios meilės moteris nesulaukia ir gyvenimo prasmės ieškojimai tuo nesibaigia.

Scenoje tragedijos nematome, tik gana šablonišką pykčio priepuolį, kai atrodo, kad Lasma bando sunaikinti praeitį ir iš naujo kurti ateitį. Būtent šiame spektaklyje aktoriai Dovilė Karaliūtė, Julius Paškevičius, Dainius Jankauskas, Gabrielė Malinauskaitė ir M. Vaidotas pateikė gana motyvuotus personažų charakterius. Atrodo, kad čia jie sugebėjo priartėti prie personažų psichologijos ir gyvų emocijų kūrimo. Sveikintinas T. Montrimo noras į savo rankas paimti režisieriaus vadžias, netgi atsirado savotiška intriga laukti kitų jo spektaklių. Vis dėlto lieka neaišku, kuo šis kūrinys sudomino jaunąjį režisierių. Atrodo, jog centru pasirinkta tikrai ne fabula, tačiau iškristalizuoti pasirinktos pjesės minties dar nepavyko.

Iš tiesų, faktas, kad susibūrė „Grupė 36“, tik parodo, jog aktoriai ir toliau nori dirbti ir kurti kartu. Tik nežinia, kur tai nuves: ar juos ir toliau galima bus vadinti J. Vaitkaus mokiniais, jaučiančiais režisieriaus dėmesio stygių, o gal trupėje atsiras vedlys (gal T.Montrimas?) ir atsiskyrę aktoriai pasuks savojo teatro link?

„7 meno dienos“ Nr.24 (946), 2011-06-17