Minėto festivalio išvakarėse teatro teoretikas Vaidas Jauniškis straipsnyje „Publika? Tegu užeina... Pasvarstymai apie teatrinio virsmo ritualus“ aistringai sielojosi, kad mūsų nūdienos teatras užsisklendė pseudoromantizmo klišių, plokščių personažų ir linijinių metaforų pasaulyje: „Teatro teorijų pamirštas kraštas! Čia niekas negirdėjo nei apie pakitusią teatro vietos sampratą, niekas jau seniai neeksperimentuoja netradicinėse erdvėse...“ (Kultūros barai, 2011 Nr. 7/8). Spektaklis [TAITLAS] tarsi buvo pašauktas kaip gryno oro gurkšnis praskaidrinti gajų teatrinių realijų išsiilgusius čionykščius protus ir sielas.

Projekto pavadinimas prancūzų kalba [TAÏTEUL] reiškia tą patį, ką angliškai žodis „title“ – „pavadinimas“, „antraštė“; numeris prie pavadinimo žymi pasirodymo eilės numerį. Projektas gimė prieš septynetą metų Prancūzijoje, Šampanės Šalono miestelyje įsikūrusiame Nacionaliniame cirko menų centre, kai režisierius Jeanas Michelis Guy drauge su jaunais cirko artistais, akrobatu Tomu Nealu ir žonglieriumi Nathanu Israëliu, gilindamiesi į atminties ir užmaršties temas, kūrė spektaklį „Alzheimeris visiems“ (2004). Prisijungus prie jų aktorei, muzikantei ir kompozitorei Julie Mondor, susibūrė trupė „La Scabreuse“, kuri 2006 m. ir pradėjo rodyti savo projektą [TAÏTEUL] No (…) .

Su iki 2008 m. vykusių „La Scabreuse“ spektaklių [TAÏTEUL] No 1–26 chronografija galima susipažinti internete: (http://www.cheptelaleikoum.com/dyn/spectacles/9_dossier_[_taIteul_].pdf)

Su spektaklių [TITLE] No 49 ir 50, rodytų Vilniuje, nuodugniais aprašymais skaitytojai taip pat gali susipažinti internete, tinklaraščiuose „Borkowski logfile No 1“ ir „Borkowski logfile No 2“ (http://konstantynborkowski.blogspot.com).

Bet minėtais reginio vyksmo konspektais įspūdis toli gražu neišsisemia. Projektas pirmiausia įdomus tuo, kad vaidybinėje, sceninio vyksmo organizavimo plotmėje jis išdėstytas kaip nepertraukiama, nuolat besivystanti personažų vidinių motyvų logika. Kiekvieno vaidinimo emocinis finalinis taškas yra kito spektaklio startas – toks nesibaigiantis, į perspektyvą nutįstantis teatrinis bolero (beje, Maurice’o Ravelio „Bolero“ yra vienas iš daugelio spektaklyje skambančių motyvų).

Kiekvienas kitas projekto [TAITLAS] spektaklis skiriasi nuo prieš tai rodyto ir personažų kostiumais (tipažais), ir mizanscenomis, ir rodomų triukų tvarka, dekoracijų ir rekvizito išdėstymu ir naudojimu. Nekintantys yra tik kertiniai kompoziciniai spektaklio scenarijaus momentai, kurie yra personažų (Akrobatas, Žonglierius ir Muzikantė) nuolatinių improvizacijų platforma.

Scenarijus yra realus, t.y. jis pateikiamas scenoje kaip iš prirašinėtų ir pripaišytų juodraščių linoleumo kvadratuose sudurstytas patiesalas. Tokiais pat juodraščiais išmargintas ir vientisas drobinis paviljono horizontas. Personažai naudojasi šiuo patiesalu-scenarijumi kaip gyvenimo žemėlapiu ir sceninio vyksmo instrukcija.  Žonglierius čia turi savo „lizdelį“ su žongliravimo įrankiais, Muzikantė apsibrėžusi penklinėmis savąją erdvę, kur karaliauja grieždama violončele, po likusią erdvę didžiuliame akrobatiniame rate su svaiginančiais triukais ritinėjasi Akrobatas.

Kairiajame avanscenos kampe sukrautas ryškiai mėlynai dažytų sendaikčių sąvartynas. Tai – nostalgiškos atminties kampas, kartkartėmis sužadinantis personažams siautulingus graudulio, agresijos ir siaubo priepuolius.

Spektaklio tekstą sudaro kasdienių kalbos štampų, prekės ženklų ir klišių bėrinys. Personažai žaidžia žodžių spėlionėmis ir dėlionėmis, paniškai ir kartais beviltiškai atgaivindami atmintyje kasdienės apyvokos žodžius, sakinių nuotrupas ir nuogirdas bei su tuo susijusias asociacijas. Žodžiai „Microsoft“, „Maxima“, „Tristanas ir Izolda“, „Sabra ir Šatila“, „Paneriai“ ir tūkstančiai kitų susipina į nepertraukiamą transinį žongliravimą prasmėmis ir asociacijomis.

Personažai nuolat bendrauja su Scenarijumi, o šis diktuoja jų elgesį ir sceninį gyvenimą. Scenarijus čia yra pagrindinis veikėjas, po jį vaikščiojama, ant jo gyvenama, su juo konfliktuojama, jis čia pat flomasteriu koreguojamas ir papildomas. Scenarijaus tikslas – priversti personažus prisiminti praeitį. Jie vykdo nurodymus, bet prisiminimai pasireiškia tik isteriškais agresyvių instinktų priepuoliais, kai iš dausų ant scenos (scenarijaus) nukrenta vienas ar kitas reminiscencijas žadinantis atributas (senas rankinukas, batas ar guminis šuniukas). Taigi, anot kūrėjų, nostalgija yra toks pat destruktyvus instinktas kaip baimė ir agresija.

Scenarijaus ir personažų konfliktas pasireiškia kaip šiuolaikinių medijų, globalių technologijų ir procesų nualintos ir deformuotos sąmonės tragedija, kurios neišvengiama išvada yra istorinis alzheimeris. Kiekvienas jų – Žonglierius, Akrobatas ir Muzikantė – yra savotiški kūrėjai, į savąją kūrybos terpę pasineriantys be atodairos, aistringai ir alinančiai. Jie pajungia visą savo sąmonę ir pasąmonę, visas gyvybines jėgas ir kūrybinį užtaisą, kad pabėgtų nuo tos neišvengiamos realybės, kurią jiems diktuoja visagalis Scenarijus, savo ruožtu, jų gyvenimą paverčiantis nesibaigiančiu, nuolat besikartojančiu (nuo spektaklio prie spektaklio) „bolero“ – bėgimu nuo savęs ir nuo savosios atminties į neišvengiamo istorinio alzheimerio glėbį, mirties šokiu.

Kaip draminis kūrinys, projektas [TAITLAS], kad ir kaip būtų keista, nepriskirtinas nei postdraminiam teatrui, nei postmoderniai ir netgi ne moderniajai dramaturgijai. Tai klasikinės dramaturginės tradicijos tąsa, nes pagrindinis jo draminis krūvis, konfliktas, išrišimas ir katarsis vyksta čia pat (o ne už vyksmo ar vyksmo atkartojimo ribų), ir visa tai išgyvenama realiu sceniniu laiku drauge su visa tai stebinčia auditorija.

Projektas [TAITLAS], beveik tęsdamas antikinę tradiciją, modeliuoja tragišką žmogaus (šiuo atveju žmogaus-kūrėjo) ir visagalio Likimo (Scenarijaus) priešpriešą. Jis kvestionuoja laisvės, laiko ir laisvo pasirinkimo sąvokas. Iškeldamas į pirmą planą Aukščiausiąjį Scenarijų kaip aktyvų personažą, jis kartu tragiškai kėsinasi ir į tą žmogiškam pažinimui nepasiekiamą kosminės būties erdvę, kuri slypi už Scenarijaus ribų. O tai jau – antikinių tragedijų sąvokų laukas.

Į spektaklio pabaigą, nutilus siautulingai, Muzikantės virtuoziškai atliekamai violončelės muzikai, scena nušvinta margais tarsi raibuliuojančio miško spinduliais. Akrobatas, Žonglierius ir Muzikantė, visiškai nusilpę, kiekvienas po savojo kūrybinio transo, trumpam praregi, plačiai atvertomis akimis žvelgia į jiems nepavaldų, jų rankomis tik dar labiau suniokotą pasaulį... Rytoj – vėl viskas iš naujo, tuo pačiu žingsniu, link gyvenimo horizonto...

Kaip „Bolero“...

„7 meno dienos“ Nr.30 (952), 2011-09-02