|
Neišnaudota proga
Scena iš spektaklio „Vasarotojai“.
K. Žičkytės nuotr.
Pačios pjesės varikliu tampa nieko neveikimas, provokuojanis šeimynines pykčio scenas, nepasitenkinimą savo buitimi bei būtimi ar nuolatinį gailestį sau, verkšlenimą. Vasaroja ydų kamuojami žmogeliai, save vadinantys šviesuomene, jau nebegalintys vienas kito pakęsti, nebeturintys dėl ko gyventi, egzistuojantys be tikslo. Žmonės, nuvarginti sotumo ir materialaus gėrio, savo svajones, siekius ir moralę iškeitę į turtingą gyvenimą.
Čia Giniotis bando...
|
Ilgiausias artisto monologas
Valentinas Masalskis spektaklyje „Vėlinės“
D. Šabasevičienės pasirinktą laisvą knygos kompoziciją, matyt, nulėmė aktoriaus ir teatrologės susitikimai, kai V. Masalskis rodydavo savo pastatymus Nacionaliniame dramos teatre, kur dirba ir knygos sudarytoja. Laisvas, improvizuotas dialogas, gimstantis čia pat, per susitikimą, suteikia knygai gyvumo. Bet, kaip suprantu, kai kurios dialogo kryptys knygos autorės buvo iš anksto numatytos, aptartos su artistu iki būsimo susitikimo prieš ar po spektaklio.
Daiva...
|
Beno Šarkos „Vabi sabi vasabi“
Benas Šarka „Vabi sabi vasabi“.
P. Valiskovos nuotr.
Epitetų, kuriais mėginama apibrėžti Beno Šarkos kuriamą teatrą, kaip reiškinį, - gausybė. Alternatyvus, poetinis, fizinis, naudojantis japonų butoh šokio elementus, primityvizmą, ritualą ir buities rakandus, ugnį, vandenį, molį, medį, keistus muzikos instrumentus - visi šie apibūdinimai niekaip nepadeda įminti Šarkos mįslės.
Po spektaklio „Vabi sabi vasabi“ pirmo pasirodymo sausio mėnesį Klaipėdoje atsirado dar vienas Beno Šarkos „titulas“ -...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
