Pačios pjesės varikliu tampa nieko neveikimas, provokuojanis šeimynines pykčio scenas, nepasitenkinimą savo buitimi bei būtimi ar nuolatinį gailestį sau, verkšlenimą. Vasaroja ydų kamuojami žmogeliai, save vadinantys šviesuomene, jau nebegalintys vienas kito pakęsti, nebeturintys dėl ko gyventi, egzistuojantys be tikslo. Žmonės, nuvarginti sotumo ir materialaus gėrio, savo svajones, siekius ir moralę iškeitę į turtingą gyvenimą.
Čia Giniotis bando vesti dvi temas: iš sočių inteligentų nuobodulio kylanti santykių problema ir teatras, jau nebeaktualus tokiai visuomenei. Abiejose - aiškios aliuzijos į šiandieną, bet apie tai spektaklyje užsimenama tik tarp kitko ir iki galo neišsprendžiama. Režisierius per daug dėmesio skiria žmonių tarpusavio santykių aiškinimosi dramai, bet vėlgi ne įdomesniam jos išraiškos būdui. Vyro ir moters dialogų scenos - ar tai būtų meilės prisipažinimas, ar neapykantos išraiška - sprendžiamos vienodai: vyras melodramatiškai parpuola ant kelių ir apkabina moters kojas. Atrodo, lyg kelis kartus iš eilės būtų vaidinama ta pati scena.
Kone viso spektaklio metu skamba ar yra dainuojama, niūniuojama melancholiška rusų liaudies dainos „Step' da step' krugom“ melodija (spektaklio kompozitorius Sigitas Mickis). Scenografijoje ir veikėjų kostiumuose (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė) dominuoja šviesios spalvos, scena išklota medinėmis lentomis - aiški aliuzija į medinį vasarnamį, kuriame nuobodžiauja visa inteligentija. Rekvizitą sudaro tik kėdės ir spektaklio metu iš dviejų stulpų sukalama „scena“, o šiaip aktoriai „naudojasi“ menamais daiktais. Gelsvai rusvo atspalvio kostiumai suvienodina vasarotojus, tačiau charakteringesniems personažams dailininkė prideda ryškesnių detalių - pavyzdžiui, Kalerijos sijonas papuošiamas įmantriais juodų siūlų raštais.
Apšvietimu (šviesų dailininkas Darius Malinauskas) scenoje išskirtos kelios vaidybos aikštelės, kuriose vyksta atskiros veikėjų mizanscenos. Pirmoje dalyje apšvietimas ir kabančios lentelės tampa nuorodomis į atskiras veiksmo vietas, kuriose aktoriai bendrauja pantomima. Čia spektaklis režisūriškai sudėliotas tvirčiau, veiksmas dar gana neblogai valdomas. Tačiau pjesėje autoriaus pajuokiamų inteligentų tingus gyvenimas ir vasarojimo dykinėjimas nejučiomis visą spektaklį persmelkia nuoboduliu. Kruopštus veiksmo ir mizanscenų sustygavimas pirmoje dalyje vėliau režisieriui slysta iš rankų ir mezgantis daugybei linijų pasmerkia žiūrovą pasimesti siužete. Režisieriui pavyksta scenoje tik iliustruoti atskirų veikėjų santykius, tačiau jų interpretacija nepateikiama.
Pastaruoju metu ne vienas režisierius kalba apie teatro problemas, ryšio su žiūrovu nebuvimą, apskritai teatro būtinybę ar nereikalingumą. Ryškiausi šio sezono pavyzdžiai buvo Gintaro Varno „Publika“ bei Vido Bareikio „Telefonų knyga“. Tačiau Giniotis šių spektaklių kontekste apsiribojo tik gana tiesmukai parodęs teatro teatre principą, neapeliuodamas į gilesnę prasmę. Tik spektaklio pradžioje ir pabaigoje pasigirsta iš Gorkio teksto ištrauktas nedidelis vasarvietės darbininkų dialogas, užsimenantis apie teatrą ir vasarotojų vaidinimus. Šis nedidelis epizodas tapo atspirtimi režisieriui spektaklyje naudoti teatro teatre principą. Nedideliais vaidinimais spektaklyje virsta Gorkio apsakymai, kuriais papildomas pjesės siužetas. Tuomet vasarotojų minia virsta žiūrovais, kol kiti aktoriai šiuos apsakymus čia pat suvaidina.
Vis dėlto šie epizodai iškrenta iš spektaklio (kurio konceptualumu taip pat galima abejoti) konteksto ir tėra gražių istorijų intarpai, užuot atvėrę gilesnes prasmes. Rezultatas - su kiekvienu pasirodymu vasarotojų susidomėjimas spektakliais slopsta. Paradoksalu, bet šios nedidelių pasirodymų scenos vaidybos ir aktorių susiklausymo prasme atrodo gerokai stipresnės, nei bendras spektaklio vaizdas.
Jau įprasta, kad„Keistuolių“ spektakliuose darbas su aktoriais, jų ansambliškumas yra bene didžiausia spektaklio stiprybė, bet šįkart, vienu metu dirbant su kelių mokyklų ir kartų aktoriais, Giniočiui nepavyko pasiekti net darnaus aktorių ansamblio. Viską dar labiau komplikuoja tai, kad aktoriai beveik neturi galimybės pailsėti - per visą spektaklį jie nepalieka scenos, kartais patys tapdami žiūrovais. Tingi ir varginanti atmosfera, kankinanti Gorkio pjesės veikėjus, po truputį persmelkia ir patį spektaklį.
Kone visi kurti personažai neturi ryškių bruožų, tvirtos koncepcijos. Įdomiausi tie, į kuriuos režisierius ir aktoriai pažvelgė su ironija ir šaržavo, tarp šių išskirčiau Olgą (Rasa Samuolytė), Basovą (Darius Meškauskas) ir Kaleriją (Aldona Vilutytė).
Labiausiai išbaigtą ir pasisekusį spektaklio personažą kuria Rasa Samuolytė. Jos „bobiška“, dėl visko dejuojanti Olga yra komiška, o nuolatiniai įvykių komentarai pagyvina veiksmą. Aldonos Vilutytės Kalerija - charakteringa, į kenčiančios inteligentiškos menininkės poziciją pretenduojanti poetė mėgėja.
Iš rimtųjų spektaklio temų įdomiausiai savo nelaimingos meilės Varvarai (Viola Klimčiauskaitė) liniją veda Justo Tertelio Riuminas. Jis - kone vienintelis žmogiškų savybių nepraradęs veikėjas, ir nors jo scenų su Klimčiauskaite tempas greitas, Riumino tragedija atskleidžiama labai gražiai. Po jo bandymo nusižudyti Zamyslovas konstatuoja, kad „čia niekas nemirs“, bet Riuminas nerodo jokių gyvybės ženklų.
Pabaigoje suglumina iki tol nieko dramatiško neišgyvenusio Zamyslovo (Dalius Skamarakas) isterija, neaišku, kodėl būtent jis pasirinktas kirviu suskaldyti teatrą simbolizuojančias lentas, o kartu ir iliuziją, kad žiūrovams scenoje buvo bandyta vaizduoti tikrą gyvenimą.
Pagrindinė spektaklio bėda ta, kad kol kas sunku jį vertinti kaip išbaigtą. Susidaro įspūdis, kad jis dar tebėra kuriamas, - aktoriai dar ieško santykio su savo personažais, o režisierius bando atrasti aiškią koncepciją. Sunkoka nusakyti ir tikslesnį spektaklio žanrą, jis, kaip ir pats spektaklis, nevientisas, jungiami komedijos, dramos, parodijos bei melodramos elementai.
Surinkta stipri įvairių kartų ir teatrų aktorių komanda, spektaklio dramaturgijai pasirinkta Gorkio kūryba, teatro tema... Atrodo, iš Giniočio pastatymo buvo galima tikėtis neeilinio teatrinio įvykio, tačiau, bandant aprėpti per daug, „Vasarotojai“ liko tik pabiros scenos be visumos: spektaklis neišbaigtas, neartikuliuotos minties ir ilgainiui priverčiantis žiūrovus, kaip ir dykinėjančius vasarotojus, nuobodžiauti.