Gediminas Pranckūnas. IV Nr.11 „Rupūs miltai, - rašė Kurtas Vonnegutas knygoje „Žmogus be tėvynės“, - jeigu esi koks nors menininkas, nesvarbu, geras ar prastas, tavo siela auga. Dainuok duše. Dainuok įsijungęs radiją. Pasakok istorijas. Parašyk eilėraštį...“. Fotografuok - mintyse priduriu, žiūrinėdama tapytojo Gedimino Pranckūno fotografijų parodą „Tylos skliautai“ Vilniaus rotušėje.
Gal trečias, o gal ketvirtas vaizdas, pradėjus dešinėje ir einant pagal laikrodžio rodyklę, kurį laiką nesileido suprantamas. Vis mačiau ne objektą, o šviesos bangavimą, palikusį patamsėjimų ir pašviesėjimų pliūpsnius fotopopieriuje. Daikto kontūrai buvo beveik visiškai ištirpę, jis buvo dematerializuotas, todėl pasakymas, kad fotografas „sustabdė akimirką“ čia gali būti suprantamas kitaip: jis sustabdė ne objekto gyvenimo, bet žiūrėjimo proceso...
|