Lapkričio 13-16 d. Paryžiaus „Carrousel du Luvre" dvyliktą kartą vyko tarptautinė fotografijos paroda „Paris Photo". Parodos įspūdžiais su Skirmantu VALIULIU pasidalijo fotografas Michailas RAŠKOVSKIS.

„Paris Photo" - tai vienas svarbiausių fotografijos įvykių pasaulyje, kurio lietuviai dar nėra kaip reikiant atradę. Gal todėl, kad parodą rengia leidyklos, o Lietuvoje ne visos leidyklos pristato savo išleistus fotoalbumus net knygų mugėje Vilniuje. Paryžiaus parodoje pasaulio leidyklos turi pačios išsipirkti ekspozicijos plotą. Jos pristato savo leidinius ir dviejų trijų savo autorių ekspoziciją. Kai kurios leidyklos turi labai senus archyvus, yra iš ko pasirinkti. Užpernai mačiau fotografijos išradėjo Nicephore'o Niepce'o originalą ant metalinės plokštelės, datuotą 1826 metais. Jis buvo labai saugomas, eksponuojamas atskirame kambaryje su specialia šviesa ir, žinoma, apsauga.

Šiemetinėje „Paris Photo" dalyvavo 19 šalių, pasirodė 21 leidykla ir 86 galerijos. Prancūzų leidėjams teko ketvirtadalis ekspozicijos ploto, taigi palyginti su kitais, prancūzai rezervuoja sau kur kas daugiau vietos. Gal net ne tik: diktuoja tarptautines fotografijos madas. Jie nestokoja kantrybės kurti savą fotografijos erdvę, kad atsilaikytų konkurencinėje kovoje. Mat fotografijos brangsta. Šiemet jos irgi buvo sėkmingai parduodamos. Didžiausią paklausą turi istorinės fotografijos. Tarp keliolikos tūkstančių parodos eksponatų apie 15 proc. sudarė XIX-XX a. pradžios darbai. Kainų diapazonas - nuo 800 iki 50 000 ir daugiau eurų.

Ekspozicija tviska fotografine prabanga. Nuotraukos nepriekaištingai išdėstytos, labai patogu jas apžiūrinėti. Žiūrovų srautas milžiniškas, eilėje nuolatos laukia apie 150 žmonių. Paroda suskirstyta į keturias dalis. Pirmoji, kaip koks aerodinaminis vamzdis, įtraukia įvilioja į fotografijos istoriją, į visas pagrindines jos kryptis.

Toliau - dar margiau: „Statment section". Dabartinė fotografijos būklė pasaulyje. Čia ir prisistato leidyklos su savo produkcija, galerijos, prekiaujama fotografijomis ir knygomis. Gali susipažinti su fotožurnalais iš viso pasaulio.

Ekspozicija baigiasi „Projektų kambariais", kur galima susipažinti su naujomis technologijomis, vyksta performansai, rodomos instaliacijos. Parodos centre - ovalinė ekspozicija, kurioje eksponuojamos kasmetinio konkurso nugalėtojų fotografijos. Komisija išrenka keliasdešimt geriausių įvairių žanrų darbų. Stebėjausi kinų peizažų išradingumu.

Šiemetinės parodos garbės viešnia buvo Japonija, tad ja ir susižavėjau. Parodoje pristatyta 130 šios šalies fotografų. Puiki leidinių kokybė. Fotografija japonų kalba vadinama „šašin" - „atvaizduota tiesa". Labai talpi sąvoka. Japonų ekspozicijoje vyrauja meninio vaizdo tiesa. Gali būti socialinė, etinė, istorinė fotografijos tiesa. Man labiausiai patinka japoniškas tiesos apibrėžimas, visą jų ekspoziciją pavadinčiau „meninės tiesos atvaizdu".

Antrą kartą lankantis parodoje vis geriau matyti, kad nyksta cechiniai fotografijos skirtumai. Tik namie vis dar skirstomės į spaudos fotografus, fotomenininkus, fotoreklamininkus, fotoarchyvininkus. Vakaruose transformuojasi reportažas, jis meniškai naudojasi šviesa, spalva, moderniai komponuoja, kartais išsitęsia į ilgą ir išsamų fotopasakojimą. Internete jungiasi su judančiu vaizdu, tekstu, muzika, aktyvia vartotojų reakcija. Esu įsitikinęs, kad tarp medijų ir tarp žanrų greitai neliks ribų. Skaitmeninės fotografijos įsigalėjimas dar labiau spartina šį procesą.

Kodėl Lietuva nefigūruoja „Paris Photo"? Organizatoriai reikalauja, kad parodoje dalyvautų tarptautinius ryšius užmezgusios leidyklos. Žinoma, svarbus ir finansinis aspektas. Mūsų autoriai - gero lygio. Turime ir gerų fotoleidinių. Bet tarptautinio pripažinimo siekiame vangiai. Mūsų šalies fotografų veiklos sistema neišlaiko brandos egzamino. Galbūt autoriams reikėtų veikti individualiai, kaip tą daro čekai? Gal taip ateis ir šalies tarptautinis pripažinimas.

Turėtume užmiršti tą nelemtą pasidalijimą į cechus. Parodas irgi reiktų rengti naujoviškai, pirmenybę teikiant kuratoriui ir dizaineriui. Dabar Lietuvai reikia asmens, kuris atliktų fotografijos vienytojo vaidmenį, būtų jos „ekumenininkas".

„7 meno dienos“ Nr.47 (829), 2008-12-26