Kaip jau buvo minėta, Tagankos teatras buvo politinis teatras, ir toji politika buvo raudonos spalvos, tik šiek tiek kitokio atspalvio, o to būtų pakakę, kad bet kurio kito teatro spektakliai būtų uždrausti, o teatras uždarytas. Bet – ne šio. J. Liubimovas, atrodė, specialiai pasirinkdavo (čia Marina Zajonc visiškai teisi) tokias temas, tekstus ir išraiškos priemones, kurios a priori privalėtų būti uždraustos. Jis akivaizdžiai „kaifuodavo“ nuo balansavimo ant pavojingos ribos. Ir partiniai bosai dažniausiai nusileisdavo, išsireikalavę kokią nors vieną kitą nereikšmingą pataisą (pvz., spektaklio „O aušros čia tykios...“ pirmojo varianto finale pagrindinis veikėjas seržantas Vaskovas (Šapovalovas) kerštaudamas sušaudydavo miegančius vokiečių desantininkus. Cenzoriai pareikalavo, kad spektaklio epiloge sovietinio kareivio vendeta būtų pakeista – priešai būtų civilizuotai paimti į nelaisvę ir perduoti „teisingajam“ karo tribunolui).

J. Liubimovas ėjo išvien su to meto intelektualais „šestidesiatnikais“. Jis kūrė spektaklius pagal madingų poetų Jevgenijaus Jevtušenkos („Po Laisvės statulos oda“), Andrejaus Voznesenskio („Antipasauliai“), Bulato Okudžavos poeziją, remdamasis rusų klasikų kūryba (Puškinas, Gogolis, Dostojevskis, Majakovskis, Jeseninas) nuosekliai plėtojo menininko ir valdžios priešpriešos temą, inscenizavo sovietinės valdžios ujamų prozininkų Jurijaus Trifonovo („Mainai“, „Namas krantinėje“), Vasilio Bykavo („Kryžkelė“) kūrinius, pusiau uždraustą Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“. Ne visada pasisekdavo – pavyzdžiui, spektaklis pagal Boriso Možajevo apysaką „Gyvasis“(1968 m.) buvo uždraustas kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos nurodymu.

Deficitas

Labai įdomi buvo ir ano meto Tagankos teatro publika. „Paprastiems“ žiūrovams būdavo parduodama labai menka bilietų į spektaklius dalis, daugiausia jų pasklisdavo neoficialiais kanalais, kaip ir visas kitas to meto vartojimo prekių „deficitas“. Pasiryžusiesiems nusipirkti bilietus ar pasiimti iš administratoriaus jau išrašytą pakvietimą tekdavo ne vieną valandą stovėti chaotiškose eilėse, brautis pro kietai supresuotą agresyvių žmonių minią, o gavus bilietą (ar pakvietimą) stengtis tą lobį išnešti sveiką iš įniršusių žmonių verpeto (sagų, šaliko ir pirštinių praradimas per tą kovą neturėjo reikšmės). Tuomet paplito ypatingoji „atliekamojo bilieto“ medžioklė, prasidėdavusi dar metro stotyje šalia teatro, giliai po žeme.

Užtat per Tagankos spektaklius buvo galima išvysti visus garsiausius to meto rašytojus, kompozitorius ir dailininkus, visas sovietinio kino žvaigždes. Čia lankėsi visi iki vieno sovietiniai ir „broliškų respublikų“ kosmonautai, o Antrojo pasaulinio karo didvyriai su aukso žvaigždėmis ant patrintų švarkų garsiai šūkaudami ir mosikuodami lazdelėmis reikalaudavo geresnių vietų. Didelę dalį žiūrovų sudarė, kaip pridera, įvairiausių galų gydytojai ir parduotuvių (ypač – uždarų) vedėjai. Galima buvo sutikti ir labai unikalių asmenybių, pavyzdžiui, spektaklį „Klausykite!“ apie poetą Vladimirą Majakovskį (1975 m.) stebėjo poeto mylimoji, XX a. pradžios garsioji gražuolė Lilija Brik – pasitempusi, nors metų gerokai sugniuždyta, vedama už parankių labai pagyvenusi moteris, vilkinti ryškaus madingo mėlyno audinio kelnių kostiumėlį, jau retus ryškiai dažytus rusvus plaukus susukusi į kasytę uodegėlę. Ir nors jos veidas atrodė tiesiog „dinozauriškas“, o antakiai ir lūpos paryškinti spalvotais brūkšniais, vis dėlto buvo galima įžvelgti legendinėse Majakovskio ir Brik nuotraukose kadaise matytų pėdsakų bruožus. O juk tąsyk teatre Majakovskio mylimoji buvo dešimtmečiu jaunesnė nei dabar – J. Liubimovas...

Anot „Tagankos“ teatralų, mėgstamiausia publikos dalis buvo jaunimas: teatrinių ir kitokių aukštųjų mokslų studentai, maskviečiai ir atvykėliai, jaunieji visos SSRS teatrų aktoriai. Jie įstengdavo patekti į teatrą pro įvairias tarnybines landas. Labai daug jų, ypač iš Lietuvos, į Tagankos teatro spektaklius pravesdavo pro tarnybinį įėjimą tuometė J. Liubimovo asistentė Marina Zajonc. Temperamentingai ir nepakartojamai iškalbingai mostelėjusi ranka kažką burbtelėdavo apsaugai (anuomet „budėdavo“ piktos kaip cerberiai senutės, ne mažiau „kietos“ nei šiuolaikiniai apsaugininkai) ir, palikdama jas išsižiojusias iš nuostabos, vilkdavo už rankos savo „klientus“ tarnybiniais laiptais į pasaulį, kur virė, kunkuliavo stebuklingas gyvenimas. Pro praviras aktorių grimo kambarių duris buvo galima pamatyti tabako dūmų kamuoliuose susimetusius galvomis ir azartiškai brazdinančius gitaras Vysockį su Šapovalovu, pasiklausyti apie kokius svarbius niekus su Marina kalba dieviškoji Demidova, nugirsti kokį itin reikšmingą žodį savo artistams prieš jiems išeinat į sceną šūkteli pats žilagalvis gražuolis Liubimovas... Vėliau, pro ypatingos publikos kupiną vestibiulį prasmukdavome į salę, kur įsitaisydavome arba ant pristatomos kėdės, arba ant laiptelių, arba tiesiog viena akimi, pasistiebus ant vienos kojos trijų pirštų, iš už svetimų nugarų iš balkono stebėjome scenoje vykstantį vyksmą. Kokia palaima!..

Juokdario maištas

Dar viena šio teatro publikos dalis – vyriausybės ir atsakingų partinių darbuotojų žmonos, taip pat jų vaikai ir giminės... Patys atsakingieji darbuotojai vengdavo viešai lankyti valdžios oficialiai netoleruojamą Tagankos teatrą. Kai kurie jų pasitenkindavo oficialiomis peržiūromis drauge su miesto kultūros skyriaus ir Kultūros ministerijos delegacijomis. Bet kai kurių atsakingųjų darbuotojų damos ypač toleravo Tagankos teatrą ir jo aktorius. Sklido kalbos, kad, ypač Brežnevo epochos pabaigoje, Tagankos teatrą globojo bei užtardavo ir tuomečio SSRS vadovo dukra, prieštaringos reputacijos Galina Brežneva. Taip pat buvo šnekama, kad Tagankos teatro aktoriai ne vienąsyk yra „pagal iškvietimą“ linksminę ir generalinio sekretoriaus dukrą, ir jos gana kriminalizuotos aplinkos žmones, ir kitus šešėlyje tūnančius nepasotintų ambicijų politikus. Tokiu būdu, kaip sklido kalbos, Tagankos teatras iš pagrindinio sovietinio laisvės židinio ilgainiui tapo neoficialiu valdžios juokdariu, o jo vadovas J. Liubimovas turėjo galimybių įsivelti į politines intrigas, nes tikėjosi prie naujos valdžios išsikovoti sau tvirtesnį politinį užnugarį, o gal ir didesnę valdžią.

Dera suvokti, kad tuo metu dar niekas nė nenumanė apie sovietinės imperijos žlugimą. Sovietinė santvarka atrodė nepajudinama amžiams. Jeigu kas ir svajojo apie kokias nors permainas, tai atrodė kaip ta pati komunistinė ideologija, bet su kažkokia kita, žmogiškesne fizionomija. To, matyt, tikėjosi ir Tagankos teatro vadas.

1982 m. mirė Leonidas Brežnevas. Po „genseko“ mirties SSRS vairą perėmė buvęs slaptosios represinės tarnybos KGB vadas Jurijus Andropovas, bet po metų ir jis buvo prie mirties. Kurį laiką jo vardu šaliai vadovavo kitokia politikų grupė nei ta, kuri supo Andropovą, kai šis gavo valdžią. Pasakojama, kad J. Liubimovas nesėkmingai bandė išsireikalauti iš politikų žadėtų įgaliojimų ir garantijų. Įvyko konfliktas. Buvo uždrausta rodyti Tagankos teatre spektaklį, skirtą V. Vysockio atminimui, taip pat J. Liubimovo režisuotą A. Puškino „Borisą Godunovą“.

Susipykęs su naująja valdžia, 1984 m. pavasarį J. Liubimovas išvyko į Angliją statyti spektaklio pagal F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ (spektaklį pagal šį kūrinį jis buvo jau pastatęs Tagankos teatre 1979 m., jame V. Vysockis puikiai vaidino Svidrigailovą, tai buvo vienas paskutinių jo vaidmenų). Beje, prieš išvykdamas J. Liubimovas padarė dar vieną gerą darbą – savo teatre priglaudė valdžios ujamą, iš Stanislavskio teatro išvarytą režisierių, „stileivų“ grupės atstovą Anatolijų Vasiljevą. Gamybinėse Tagankos teatro patalpose jis drauge su savo bendraminčiais... pasistatė dviaukštį namą, o tame name sukūrė ir vaidino teatro istorijoje precedento neturintį vaidinimą – Viktoro Slavkino „Serso“.

O J. Liubimovas, tuo metu dirbantis Anglijoje, už akių buvo atleistas iš Tagankos teatro vadovo pareigų, netrukus neteko ir sovietinės pilietybės.

Ministras ar aktorius

Tuo ir būtų galima užbaigti pasakojimą apie Maskvos Tagankos teatrą, apvertusį teatrinį pasaulį visiems laikams, ir apie jo įkūrėją bei vadovą Jurijų Liubimovą, nes visa, kas vyko po minėtų 1984 m. įvykių po šio teatro stogu ir su minėtu iškiliuoju režisieriumi, neturi nieko bendra nei su idėja, kuri tą teatrą pagimdė, nei su ta scenine menine realybe, kuri sudarė ir lig šiol sudaro šio teatro vertę ir šlovę. Bet išvardysiu trumpai.

1984 m. vadovauti Tagankos teatrui buvo paskirtas garsus režisierius Anatolijus Efrosas. Teatro trupė jį priėmė priešiškai, jis spėjo čia pastatyti keletą spektaklių, iš kurių išskirtinas M. Gorkio „Dugne“. Tačiau A. Efrosas 1987 m. mirė. Po to Tagankos teatrui iki J. Liubimovo triumfiško sugrįžimo 1989 m. vadovavo jo mokinys, aktorius Nikolajus Gubenka. Nepaisant triumfo, sugrįžęs J. Liubimovas „perestroikos“ įkarštyje atleido didelę dalį teatro senų aktorių, kurių teises ėmėsi ginti Nikolajus Gubenka (jis 1992 m. tapo kultūros ministru). Kelias valandas trukusio Tagankos teatro vadovo J. Liubimovo bei jo aktoriaus (ir kultūros ministro) derybos baigėsi triukšmingu skandalu ir valstybinių jėgos struktūrų įsikišimu. Iš teatro išvarytieji ir po N. Gubenkos sparnu susigūžę buvę Tagankos aktoriai susibūrė po iškaba „Tagankos teatro aktorių sandrauga“, kuri vargais negalais vegetuoja iki šiol, tik kitose patalpose. Vegetavo ir J. Liubimovo ligi šiol vadovautas Tagankos teatras. Solidesni Maskvos teatro kritikai į klausimą: „O kas vyksta Tagankos teatre?“ kaip susitarę atsakydavo: „O mes į tą pusę nebevaikštome...“

Ir štai – šio sezono pabaigoje, po dar vieno viešo skandalo su trupe, įvykusio per spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano“ (!) gastroles Prahoje, per spaudos konferenciją (iš senosios „Tagankos“ dvasios teliko aistra viešiems skandalams), 93-ejų J. Liubimovas visiems laikams paliko savojo teatro rūmą, iš kurio jau seniai išsivadėjo gyvas Tagankos teatro kvapas. Šnekama, kad nuo šiol jam vadovaus nežinia kelintą kartą prieš savo mokytoją sukilęs, dabar jau 70-metis aktorius Valerijus Zolotuchinas.

„Taganka“ ir mes

Kokią reikšmę Lietuvai turi Tagankos teatras ir jo istorijos finalas? Na, tikrai reikšmė ne ta, kad, atseit, Rusijos valstybinių repertuarinių teatrų sistema (kaip ir Lietuvos) išgyvena krizę. J. Liubimovo ir jo teatro istorija yra unikali ir Rusijoje. Ji ypatinga tuo, kad Tagankos teatro vadovas, ilgus dešimtmečius tarsi kovojęs su bolševikine valdžia ir sovietinėje imperijoje sukūręs sceninės kūrybinės bei pilietinės laisvės oazę, galų gale užbaigė savo veiklą kaip rafinuotos tarybinio tipo „zonos“, kur bolševikiškai nepaisoma žmonių teisių ir orumo, savajame teatre vadovas ir šeimininkas.

Prieš tris dešimtmečius rekonstruotas ir gigantomaniškai išplėstas Tagankos teatras su moderniomis salėmis ir aikštelėmis dabar tėra teatras-paminklas. Jis yra gyvas tik atmintyje žmonių, kadaise buvusių jo žiūrovais, kuriems sąvoka „Tagankos teatras“ reiškia romantišką nostalgiją. O romantiškoji nostalgija, kaip teisingai buvo paminėta per teatrologų konferenciją Kaune, yra anaiptol ne prisiminimas apie laikus, kai kažkas buvo laimingas; tikroji romantinė nostalgija tėra aistringas ilgėjimasis tų laikų, kai pati svajonė apie laimę dar atrodė realiai įgyvendinama ir ranka pasiekiama. Taigi išmirus „Tagankos“ romantikams, išnyko ir nostalgija, ištirpo istorijoje ir Tagankos teatro reiškinys. Ir jeigu kam Lietuvoje ir galėtų būti naudinga „Tagankos teatro-paminklo“ pamokanti istorija, tai gal tik mūsų Panevėžio J. Miltinio teatrui, kuris vienintelis iš mūsų teatrų dar turi išsaugojęs „teatro-paminklo“ bruožų.

Tagankos teatro principų įtaką galima įžvelgti mūsų scenografijoje, ypač Adomo Jacovskio ir jo mokinių kūriniuose. Pavyzdžiui, stebint jaunos ir brandžios scenografės Kotrynos Daujotaitės darbus, jų erdvinius sprendimus ir sceninę funkcinę įvairovę, galima įtarti ir ją paveldėjus Tagankos teatro ir Davido Borovskio teatrinių genų.

O mūsų teatro režisūra – ar ji yra perėmusi ką nors iš Tagankos patirties? Drįstu daryti prielaidą, kad mūsų šiuolaikinė svarioji, brandžioji ir dar neiškrypusi iš savosios profesinės vagos režisūra remiasi kelių XX a. antros pusės režisūrinių autoritetų patirtimi. Iš Rytų tai – Jurijus Liubimovas ir jo Tagankos teatras, taip pat Anatolijaus Efroso spektakliai ir Georgijus Tovstonogovas bei jo teatras Leningrado BDT. O iš Vakarų – tai, be abejonės, Giorgio Strehleris ir jo teatras „Piccolo“, ir brito Peterio Brooko spektakliai. Tad, mano manymu, didžiąja dalį (galbūt net iki 80 proc.) teatrinio pasaulio suvokimo ir atsivėrusios naujosios teatrinės realybės galimybių mūsų neblėstantys teatriniai autoritetai pasisėmė vis dėlto iš Tagankos teatro.

Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Povilas Gaidys, Jonas Jurašas, Rimas Tuminas, išėjusiosios Amžinybėn Dalia Tamulevičiūtė ir Irena Bučienė – visi jie patyrė karštą Tagankos teatro kūrybos alsavimą, kurio pėdsakai ir atgarsiai įskaitomi ir jų kūryboje. Lieka paslaptis, kaip daugiausia bendrumo savo kūryboje su Tagankos teatro dvasia turintis, bet visai kitos kartos atstovas Oskaras Koršunovas sugebėjo tai paveldėti? Nejaugi iš savo mokytojo J. Vaitkaus? Pavyzdžiui, dera pripažinti, kad O. Koršunovo spektaklis „Meistras ir Margarita“ turi labai daug bendra su Tagankos teatro principais, ir netgi labiau įtikinama romano inscenizacijos versija, kadangi maskviečiai teatralai iš „Tagankos“, skirtingai nei O. Koršunovas, akivaizdžiai neįstengė nugalėti savyje įgimto pieteto M. Bulgakovo prozai.

Tokios didelės įtakų disproporcijos paslaptis galėtų būti atskleista labai paprastai: Tagankos teatras buvo itin patrauklus, ir savo žydėjimo metais skleidė tiek daug natūralios fontanuojančios kūrybinės gyvybės, kiek sugebėtų kartu skleisti keletas kitų iškilių to meto teatrinių reiškinių. Ir tuo gyvybingumu sugebėjo užkrėsti ir žiūrovus, ir kitus teatro kūrėjus. Tai yra viltingas Tagankos teatro meno genetinis kodas, leidžiantis tikėtis, kad nauja gyvastinga realybė vėl atkus ir suvešės mūsų „posovietinės teritorijos” teatrų scenose, ir vėl užvaldys publikos sielas...

Durys į vieną pusę

Pabaigoje norėčiau paminėti, kad, anot radijo „Svoboda“ teatro apžvalgininkės Marinos Timaševos, 2000 m. tarp J. Liubimovo ir teatro vyriausiojo dailininko D. Borovskio įvyko konfliktas, po kurio pastarasis buvo priverstas palikti Tagankos teatrą. Išeidamas jis teatro vadovui parašė atvirą laišką, kuriame buvo šie žodžiai: „Jūs visą savo gyvenimą paaukojote kovai su totalitarizmu, o galiausiai sukūrėte totalitarizmą savo teatre...“

Taip pat M. Timaševa savo straipsnyje apie J. Liubimovo pasitraukimą iš teatro rašo: „Dabar daug kas stengiasi Tagankos teatro pavyzdžiu rengti atakas prieš valstybinių repertuarinių teatrų sistemą... Tuomet, kai šalies kultūra yra naikinama valstybiniu lygiu, nedera žlugdyti vieno iš nedaugelio, likusio gyvo jos daigo – repertuarinio teatro... Jį sužlugdžius, kažką nauja sukurti jau nebebus su kuo, ir nebus kur...“.

Išties Tagankos teatro istorija yra daug kuo pamokanti, daugybė faktų ir aplinkybių iki šiol neminimi ir neįvertinti. Tai padarys ateities meno istorikai. Bet, nepaisant visų tų šalutinių „bangų“ ir „purslų“, kuriuos kaip kometa visuomeniniame ir politiniame to meto gyvenime skleidė apie save šis teatras, svarbiausia lieka viena: „Taganka“ buvo teatras, kuris sukrėtė visą scenos meno pasaulį. Šimtams tūkstančių, o gal ir milijonams žmonių sunkiausiais moralinės priespaudos metais jis padėjo išsaugoti jų sielos pasaulį, daugeliui – susikurti savąjį, šviesų ir prasmingą. „Taganka“ – tai visų pirma žmonės, šį teatro meno reiškinį kūrę, savo talentais maitinę ir tikėjimu palaikę. Tarp jų svarbiausias, be abejonės, buvo jo sumanytojas, įkūrėjas ir vadas režisierius Jurijus Liubimovas. Jo šis indėlis į pasaulio kultūrą nuspelnė aukščiausio įvertinimo ir pagarbos.

Galų gale, netgi tai, kad jis, sulaukęs 93-ejų, sugebėjo išeiti taip, kad jo durų trenksmas nuaidėjo toli už jo teatro ir jo šalies ribų – tai irgi unikalu.

Ypač, kai aišku, kad tos durys – tik jo, ir tik į vieną pusę.

Rašinio  „Sudie, „Taganka“, visiems laikams!” pirmąją dalį galite skaityti čia >>>

„7 meno dienos“ Nr.29 (951), 2011-07-22