Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kodėl jie vis dar „nemeta“ grafikos?


Pokalbis su parodos „Grafikos kontekstai: deklaracija“ Šiuolaikinio meno centre jauniausiais dalyviais


7 MD

Share |
Linas Bražiūnas. „Pasivaikščiojimas beržyne“. 2011 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka
Prieš parodos atidarymą savaitraštyje „7meno dienos“ paskelbtas dviejų iš penkių parodos kuratorių Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus (kiti – Jurga Minčinauskienė, Kristina Stančienė, Arvydas Žalpys) pesimistiškas pokalbis apie tai, kad šiuolaikinės grafikos nėra, sukėlė neaiškumo jausmą.

Aplankius parodą neaiškumo dar padaugėjo, nes šalia labai įdomių darbų buvo ir labai neįdomių, o ir deklaracijos – kiekvieno autoriaus savo kūrybos ir grafikos meno strategijos aiškinimai – vertė mąstyti ne apie grafikos būvį, o greičiau veikė kaip psichologiniai ar demografiniai (susiję su kartų kaita) testai. Tarp dalyvaujančiųjų parodoje, skaitant deklaracijas, galima rasti visą amplitudę charakterių, nuo romantiškų vyresniosios iki skeptiškų jaunosios kartos atstovų, ir priešingai – nuo pesimistų vyresniųjų iki entuziastų jaunųjų. Kad ir koks šis testavimas buvo smagus, apie grafikos kontekstus jis man beveik nieko nepasakė. Todėl, prisiminusi tą mistinę Kazakevičiaus ir Poškaus pokalbyje minimą jaunąją kartą, kuri, pasak Kazakevičiaus, skirtingai nuo viduriniosios, migruojančios į kaimynines strategijas, stengiasi išlikti grafikais, bet reflektuoja esamąjį laiką, nutariau iš jų ir sužinoti, koks tas dabartinis grafikos būvis ir ar įmanoma šiuolaikinė grafika, įgyvendinama grafikos technikomis.

 

Eglė Juocevičiūtė: Pradėsiu nuo išpažinties: mokydamasi Čiurlionio menų mokykloje turėjau daryti lino raižinius ir ofortus, visada už juos gaudavau aštuonetus ir niekad nesuprasdavau kodėl. Tikiu, kad įstojus į akademiją viskas vyksta gerokai sąmoningiau. Todėl pirmas klausimas ir yra apie grafikos studijas. Ar vyksta kas nors panašaus kaip ir VDA tapybos studijose, kur studentams patariama domėtis, pavyzdžiui, Gerhardo Richterio ir Luco Tuymanso ideologija, tapant mąstyti apie tapymo procesą ir apie tai, kad tapyba jau kelis kartus buvo paskelbta mirusia? Ar grafikos studijose taip pat kalbama apie tam tikrus kultinius autorius? Ar jus moko mąstyti apie grafikos grafiškumą ir apie tai, kur ji eina?

 

Linas Blažiūnas: Aš irgi mokiausi „čiurlionkėj“, tik buvo priešingai – gaudavau dešimtukus iš grafikos, aštuntukus iš tapybos. Ta mokymosi sistema padarė labai didelę įtaką: išmokė amato, grafikos technikų, bet būdamas vaikas nemąstai, kokią prasmę tai turi, laisvai atlieki užduotis. Kai įstojau į grafiką akademijoj, po kurio laiko, dar pasimokęs technologijos, pradėjau mąstyti, kodėl aš tai darau. Tačiau dėstytojai nereikalavo ieškoti konceptualių priežasčių.

 

Elena Grudzinskaitė: Man atrodo, kad studijuojant neduodavo jokių nurodymų: nei lietuvių ar užsienio grafikų pavyzdžių, nei skatinimų mąstyti apie grafiką. Pirmam kurse dar geriau nei „čiurlionkėj“ išmoksti technikas, pradedi kurti piešinį, realizuoti kažkokią studentišką idėją, o vėliau supranti, kad to vaizdo nepakanka, reikia pačiam permąstyt, pačiam prisipratint grafiką, daryti ją savaip, kitaip negu mokė, peržengti taisykles. Manau, kad ir tapytojai turi savarankiškai ieškoti savito tapybos sprendimo.

 

Eglė: Žinau, kad šiemet važiavot į Talino grafikos trienalę. Jau kelios trienalės kaltinamos tuo, kad ten videodarbų ir fotografijos daugiau, nei grafikos. Kaip buvo šįkart, ar užteko grafikos?

 

Elena: Man atrodo, buvo daug grafinių vaizdų.

 

Linas: Negali sakyt, kad nebuvo, tarkim, estampų.

 

Elena: Bet pavadinimas buvo ne estampo trienalė, o grafikos. Ši sąvoka apima daug daugiau reikšmių ir pavidalų.

 

Eglė: Žinoma. Pavyzdžiui, Agnė Narušytė „Dailėje“ siūlė skaityti renginio pavadinimą angliškai „Tallinn Print Triennial“, o į lietuvių kalbą versti tiesiogiai – „Atspaudų trienalė“. Be to, devynioliktame amžiuje fotografija atėmė iš grafikos reprodukavimo galią, todėl grafikos bienalė paradoksaliai, bet gana logiškai tampa beveik fotografijos bienale.

 

Elena: Gal ir logiškai... Galbūt iš tiesų jos turi kai ką bendra: tai, kad abi naudoja klišę ir abi tam tikru metu pakeitė tapybą.

 

Laura Grybkauskaitė: O kaip tau „deklaracijų“ paroda?

 

Elena: Gailiuosi, kad iki pat paskutinės dienos buvau užsiėmusi eksponavimu ir nesusidariau pirmo įspūdžio.

 

Laura: Aš į ŠMC užsukau pirmąją ,,rimtųjų“ darbų dieną. Įspūdis – per daug kūrinių. Kai viskas buvo sukabinta, nustebau, – visi lyg ir tilpo, tačiau bendras ekspozicijos vaizdas iki šiol manęs neįtikina. Tikėjausi, kad bus vykdoma ne tik menininkų, bet ir jų projektui pateiktų konkrečių kūrinių atranka. Manau, kad kiekvienas suprantame ,,mūsų ten daug“, bet taip pat manau, kad kuratorių ,,darbo pasidalijimas“ buvo labai netolygus. Trūko kuratorių ir menininkų bendro dialogo.

 

Elena: Keistai skambėjo kuratorių kritika dėl grafikos nešiuolaikiškumo, ypač kai parodos koncepcijoje buvo numatyta galimybė pateikti dvidešimties metų senumo darbus.

 

Laura: Atrodo, kad sukūrę koncepciją jie nepabandė įsivaizduoti parodos vizualiai. Dėl deklaracijų, kai kuriais atvejais juntamas tingulys, paremtas „aš menininkas ir nieko čia nenoriu sakyt“ pozicija. Ir pasijunti kvailučiu, kad mąstei, ką ir kaip čia parašius...

 

Eglė: Tai man ir yra įdomiausias pokalbio klausimas: kodėl jūs, akivaizdžiai gebantys konceptualizuoti savo darbus, nemetat grafikos? Juk konceptualiai filmuoti, fotografuoti ir daryti instaliacijas iš rastų objektų būtų daug lengviau.

 

Laura: Nemanau, kad lengviau... Rasti objektai man mažiau įdomūs, nei tie, kuriuos geba sukonstruoti menininkas. Todėl fotografija ar videopriemonės neatrodo tik tos vienintelės, lemiančios formos autentiškumą ir nužyminčios šiuolaikiškumo ribas, kaip to nepadaro nei grafika ar tapyba. Visos meno šakos turi tik joms būdingų bruožų, bet jie neatsiskleidžia, jei nesugebi jų įžvelgti, matuoti, jungti. O skirtingais sezonais dominuoja skirtingi „kirpimai“. Kita vertus, jeigu tai nėra natūralaus proceso, asmeninės reikiamybės dalis... O jei darant grafiką dar yra ir hedonistinis momentas ir juolab niekas negarantuoja, kad pakeitus naudojamas priemones viskas taps rožėmis klota, tai kam „mesti“? Kai pasiutusiai įgris tai, ką darau – gal mesiu, keisiu, skolinsiuos, pradėsiu ar užbaigsiu. Jeigu sakai, kad gebam konceptualizuoti savo darbus, tai gal iš grafikų į pagerintus grafikus perkvalifikuos? Jau šis tas. (Juokiasi.)

 

Linas: Man geriausia kurti grafiką. Geriausiai jaučiuosi. Dabar daug apie tai mąstau ir suprantu, kad nieko kito būtent taip negalėčiau daryti. Aš neieškau, kaip konceptualiai tą grafiką atlikti, viskas išeina labai natūraliai. Tie beržai nėra ieškojimas, kaip šiuolaikiškai kažką išreikšti, o labai natūralus tikrovės perteikimo būdas. Grafikoje spalvotą pasaulį transformuoju į nespalvotą. Tik grafika man leidžia tai padaryti, todėl nesu tapytojas.

 

Eglė: Ar instaliaciją ŠMC darei specialiai šiai parodai?

 

Linas: Tai tarsi mąstymas apie mano grafikos kelią, ką ji reiškia man, ir šis darbas yra šio proceso išvada. Nors visi kiti darbai yra rankų darbo ir lytėjimas ten svarbus, o šitam darbe – skaitmeninė spauda, bet čia buvo svarbu parodyti principą, kaip suprantu grafiką.

 

Eglė: Žiūrint instaliaciją įdomu, kaip apsisprendei dėl aukščiausių taškų aukščio? Man jie buvo nepatogūs. Kaip ir, žinoma, ta atgal judanti antra deklaracijos eilutė.

 

Linas: Aukštis sutampa su mano ūgiu – 173 cm. Galvojau, kaip įterpti savo deklaraciją. Manau, tai, kaip padariau, pasiteisina, žiūrovas turėtų dalyvauti mano judėjime.

 

Eglė: O tu, Elena, ar patyrei grafikos „metimo“ laikotarpį?

 

Elena: Studijų viduryje išgyvenau metą, kai nenorėjau nieko vaizduoti, kai gadinau plokštes, daužiau jas. Bet po to vėl pradėjo kai kurie vaizdeliai patikti. Manau, dar nepatyriau visos grafikos tiek, kad galėčiau ja nusivilti. Teoriškai gal reikėtų „mesti“, kad tapčiau tarpdisciplininio lauko menininke. Bet kaip Rekevičiūtė savo videodarbe sako, „man patinka spausti“. Tai banalu, bet man patinka tai, kad spaudžiant nežinai, kas išeis, ir tai gali duoti stimulą padaryt dar ką nors nepažinta. Gal dabar toks laikotarpis, kai grafika atrodo nusenus, gal tai vėliau pasikeis.

 

Eglė: Laura, ką reiškia tavo darbo pavadinimas „Ritualai“? Ar kas pasikeistų, jei jis būtų kitoks?

 

Laura: Nekartosiu to, ką rašiau deklaracijoje. ,,Ritualai“ nuvalkiota sąvoka, tuo ji mane ir žavi – savo įprastumu, dažnu vartojimu. Ji pasirinkta kaip priešprieša vaizdams. Pakeitus pavadinimą kitu žodžiu, esmė nepasikeistų, vis tiek atsimuštų į akcentuojamą begalybę ir beprasmybę. Pirmajame darbe išnašos „žvaigždutė“ ir eilutės, pažymėtos taškelių punktyru, yra nuorodos į galimą pavadinimo pakeitimą. Tuose „laukeliuose“ visi, ir aš, ir bet kas kitas, gali surašyti tai, ką nori. Netgi vietoj išnašos paaiškinimo palikau piktogramą search. Nekeičiami yra tik pirmojo ir paskutiniojo darbų eiliškumas, jų struktūra. Tarp jų tinka viskas. Ir „tiltas“ ir „meškiukai“.

 

Eglė: Kaip nustatai pirmą ir paskutinį darbus?

 

Laura: Jei klausi apie ŠMC eksponuojamus darbus, tai šiuo atveju jie veikia kaip daugiasluoksnis savigynos mechanizmas. Pirmasis darbas – įžanga į kitus, kuriame tašką sakinio pabaigoje pakeičia formulė „ >< = ∞“, matematiškai reiškianti „nelygu lygu begalybei“. Paskutinis darbas – lyg etiketė visiems kitiems. Jame pakartoju tą pačią ženklų kombinaciją „>< = ∞“ – egzistencinę abejonę prasme ir būtinumu.

 

Eglė: Mane visada glumindavo modernios grafikos dvimatiškumas, ta plokštuma, kurioje visko daug vyksta, bet tie (dažnai tūriniai) veikėjai nesusiję erdviniais santykiais. O jūsų, Lino ir Elenos (išėmiau Rūta Spelskytę) darbuose yra aiški erdvė. Ar jūs apie ją galvojat kurdami, ar aš ją pastebiu todėl, kad man to norisi?

 

Linas: Mano atveju tūriškumas reikalingas judėjimui perteikti. Be to, tai dar sustiprina ir lytėjimo jausmą. Išgaubta grafika sukuria objektą ir faktūriškesnį optinį vaizdą. O instaliacijos ŠMC monotoniškas ritmas žymėjo mano kūrybos šaltinį – ėjimą – ir taip žiūrovas turėjo suprasti, kaip aš kuriu.

 

Eglė: O kodėl instaliacija ne visiškai trimatė, kad reikėtų apeiti aplinkui?

 

Linas: Tada būtų visai kitas objektas. Mano darbai nėra tiesioginis objektas, tai yra jo atspindys. Bet ateityje sukursiu trimatį beržą.

 

Eglė: O tavo, Elena, marškiniai – kaip juos aiškini?

 

Elena: Aš remiuosi fotografija. Man reikėjo dėmių, purvo tikslumo, netiko akvatintos technika, todėl dariau ofsetinį atspaudą.

 

Eglė: Dėmių tikslumo?

 

Elena: Vaizdo tikslumo ir erdviškumo reikia idėjai perteikti. Stilizuotas ar grafiška maniera perteiktas vaizdas yra artimesnis estetiniam, o ne minties išgyvenimui. Todėl estampų cikle „Privatumas. Stadijos“ pirminiai atspaudai yra atspausti ofsetinės litografijos technika, naudojant naktinių baltinių fotografijas, kad objektai neprarastų savo tikrosios, pirminės būklės. Ciklo idėja inspiravo posakis „ranka ranką plauna“, jį konvertavau į – „marškiniai marškinius valo“. Spausdama naktinius drabužius oforto technika, cinko plokštę valau kitais marškiniais, kurie vėliau patys tampa objektu kitame estampe. Taip bandau užvesti nesibaigiantį žaidimą, kuris anksčiau ar vėliau pasibaigs nežinia kokioje stadijoje. Man atrodo, dėl dažų dėmių, audinio susiglamžymo atsiranda ir intymumo lygmuo.

 

Laura: Prakalbus apie erdvę, prisiminiau buvusią bendrakursę, kuri prieš kelerius metus pagal mainų programą išvažiavo mokytis, bet ten pasirinko ne grafiką, o videomeną. Ji nuo pirmo kurso nesuvokdavo erdvės klišėje niekaip kitaip, nei per linijinę perspektyvą. Dažnai kritikuodama sakydavo – „tavo darbuose nėra erdvės“. Tai kartodavo man, kartodavo kitiems. Ginčydavomės. Sakėm jai, kad grafikoje erdvė gali būti kuriama ir suvokiama visai kitaip, o jai kategoriškai reikėdavo „pastato“, kuris perspektyvoje išsikreipia, tik tada jai aišku, kad ten jau yra erdvė.

 

Eglė: Irgi geras metodas grafikai kurti... Ačiū už paaiškinimus ir susitikimą!

 

Paroda veikia iki rugpjūčio 28 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.


„7 meno dienos“ Nr.29 (951), 2011-07-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

uIST0r8T, 2017-03-22 10:52

ACH Tranfer Rensetcd.Trajeaction ID 75292024271332.My wife accidentally clicked on the link and no ifo came out that is when she informed me about the e-mail.I went to the web and found out that his is a scam.Is there anything I can do to undo any damage?Thanks.GG

cRxzNLPsrp, 2013-06-10 17:08

Hi Jami,Wow, Ia0hadn’t realadized you had posted aa0comadment! Thanks and now that some time has paessd, Ia0have even more to say as aa0followup.I’ve been workading on GTD now for almost 5a0months and must say that it’s critadiadcal you be seriadous about makading change hapadpen or this will be just like all the other books on orgaadniadzaadtion one might have mucked with in the past with maradginal results.That said, I’ve benadeadfited greatly from using David Allen’s work as aa0startading place for my orgaadniadzaadtional foradmula. Here are the key things I’ve found most helpful.1. Getadting EVERYadthing out of your head and fixed in some tanadgiadble medium, be it paper or digadiadtal (a RAM chip is aa0tanadgiadble medium, right?).2. Takading all those things you got out of your head and putting them in ONE cenadtral place. This is so decepadtively simadple that its power could easadily be overadlooked. This (and the preadviadous point) is the real key to the entire book (in my opinadion) and the reaadson most of us humans (espeadcially info workaders) are so lost in the sea of overadwhelmading inforadmaadtion assailading us pracadtiadcally every minute.3. Reviewading your entire life in terms of the Six-Level Model: 50,000 Feet = Life, all the way to the Runadway = Curadrent Actions and doing this review on aa0regaduadlar basis. Ultiadmately, the real key here is the issue of review on aa0regaduadlar basis. If you write down aa0set of goals and never look at them again, it’s not really going to help you much ata0all.4. Becomading aware of the Natadural Planadning Model for projects and its 5a0phases (which we already use unconadsciously) and using this model to conadsciously manadage your life and all the sub-projects of which it isa0made.5. Finally, the pracadtiadcal, nuts and bolts advice he gives is aa0great time saver in terms of takading your mind off the miladlion ways you could get started putting prinadciadples into action. Ia0actuadally took the check list of mateadriadals with me to Office Depot and puradchased all the stuff in one sh

emNRTIIhiUJf, 2011-10-23 22:16

My hat is off to your auttse command over this topic-bravo!

padu, 2011-08-17 07:17

jūsų įtampa pasiliks visada.

gal , 2011-08-08 08:53

menas arba yra arba jo nera. koks skirtumas forma. grafika, telikas, tapyba ar dar kas. niekaip menotyrininkai neissivaduoja is modernistinio parodu vertinimo. lyg forma butu idomiau uz turini. beviltiskas straipsnelis apie nieka.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti