Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Zita Žemaitytė


(1923 07 26 - 2009 05 18)


7 MD

Share |
Zita Žemaitytė su Pauliumi Galaune 1987 m.
A. Žižiūno nuotr.
Gegužės 20 d. Seniavos kapinėse Kaune amžinojo poilsio atgulė Nacionalinės premijos laureatė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė dailėtyrininkė Zita Žemaitytė. Palydėta dukterėčių, giminaičių, nedidelio būrelio pačių artimiausių draugų, buvusių bendramokslių ir kolegų, ji išėjo tyliai, ramiai ir kukliai. Nutrūko dar vieno mūsų kultūros žmogaus gyvenimo gija, žemę paliko meninės kūrybos reikalams nuoširdžiai atsidavusi dailės istorikė, ypač ryškų pėdsaką įspaudusi Lietuvos kultūrinio paveldo apsaugos ir liaudies kūrybos tyrinėjimo baruose.

 

Dailėtyrininkė Zita Žemaitytė gimė 1923 m. liepos 26 d. Vilkaviškyje. Baigusi gimnaziją, po karo ji įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto Meno istorijos katedrą, kuriai nuo 1944 m. vadovavo Paulius Galaunė. Pasirinkusi dailės istorijos specialybę, klausėsi ne tik katedros vedėjo, bet ir kitų dėstytojų - Pranės Dundulienės, Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės, Prano Kulikausko paskaitų. P. Galaunės Lietuvos meno istorijos, muziejų istorijos ir ypač lietuvių liaudies architektūros kursas bei Akvilės Mikėnaitės liaudies meno paskaitos savaip lėmė ir būsimų veiklos sričių pasirinkimą. Nors nuo 1949 m. ir katedros pavadinimas, ir jos vadovas pasikeitė, Z. Žemaitytė, kaip ir kiti pokario menotyrininkai, visuomet laikė save liaudies meno tyrinėtojo P. Galaunės mokine ir sekėja.

 

1950 m. baigusi studijas, Z. Žemaitytė kurį laiką dirbo įvairiose įstaigose, o 1959 m. įsidarbino Kultūros ministerijoje. Kaip tik čia, 1966 m. įkūrus Mokslinę-metodinę kultūros paminklų apsaugos tarybą, kurios pagrindinis tikslas buvo kultūros paminklų apskaita ir registravimas, Z. Žemaitytė pradėjo dirbti dailės sekcijoje, o 1975-1980 m. ėjo Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos pirmininkės pareigas. Jau nuo 1968 m. dailės skyriaus dailėtyrininkai pradėjo organizuoti kasmetines žvalgomąsias ekspedicijas, registruoti ir inventorizuoti dailės ir kultūros paminklus. Tarybos narių pastangomis buvo apvažiuota visa Lietuva, sukauptos medžiagos pagrindu parengtas ir 1973 m. išleistas „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas“, tapęs parankine kiekvieno menotyrininko knyga. Vėliau, Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje įkūrus Kultūros paminklų sąvado redakciją, 1980-1982 m. Z. Žemaitytė dirbo šios redakcijos vedėja, rūpinosi „Kultūros paminklų sąvado“ tomų rengimu, taip pat išleido vadovą „300 kultūros paminklų“ (1980), į kurį sudėjo reikšmingiausius dailės objektus.

 

Greta tiesioginio darbo dailėtyrininkė parengė monografinių leidinių, periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių profesionaliosios ir liaudies dailės tema. Minėtina knyga „Domicėlė Tarabildienė“ (Vilnius, 1973) „Šiuolaikinių lietuvių dailininkų“ serijos albumas „Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė“ (Vilnius, 1979), 1988 m. leidinys „Paulius Galaunė“, skirtas gerbiamo mokytojo, kurio ištikima mokine Z. Žemaitytė save laikė visą gyvenimą, darbams įamžinti. Šį leidinį menotyrininkė rengė artimai bendraudama su pačiu profesionaliosios muziejininkystės pradininku, jo žmona Kazimiera Galauniene, konsultavosi su buvusiais profesoriaus mokiniais, kolegomis, bendramoksliais ir bendradarbiais Tadu Adomoniu, Klemensu Čerbulėnu, Regina Kulikauskiene, Stasiu Pinkumi ir kitais. Kaip tik už šią monografiją (taip pat ir už albumą „Lionginas Šepka“) Z. Žemaitytė 1990 m. tapo Nacionalinės premijos laureate. Atkūrus nepriklausomybę, visiems kultūros tyrinėtojams atsirado galimybių prie pirminių šaltinių prieiti ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse, į lietuvių dailės kontekstą vis aktyviau pradėta integruoti išeivijos dailę. Vienas iš šių pavyzdžių - 1998 m. pasirodžiusi Z. Žemaitytės parengta monografija „Adomas Varnas“, kuriai medžiagą dailėtyrininkė, nuoširdžiai globojama išeivijos šviesuolių, kaupė ne tik Lietuvoje, bet ir Čikagos Lituanistikos tyrimų ir studijų centre.

 

Ypač svarus Z. Žemaitytės įnašas į lietuvių liaudies meno tyrinėjimus. Dailėtyrininkę buvo pavergę neišsemiami liaudiškos kūrybos klodai, liaudies meistrų nuoširdumas, lakus jų vaizduotės pasaulis, intuityvus, primityvizmo estetika grįstas meistriškumas. 1984 m. ji išleido knygą apie unikalų medžio drožėją, atsiskyrėlį iš Šiaudynės Lionginą Šepką, kartu su Marcelijumi Martinaičiu parengė albumą „Ipolitas Užkurnys“ (1987), apie įvairių rūšių liaudies dailę ir jos kūrėjus nuolat skelbė straipsnius periodinėje spaudoje. Ne atsitiktinai jai, kaip liaudies meno žinovei, „XX a. lietuvių dailės istorijos, 1900-1940“ redakcinė kolegija patikėjo parašyti tautodailės skyrius.

 

Ryškius pėdsakus Z. Žemaitytė paliko ir gyvenimo kasdienybėje bei žmonių atmintyje. Visus ją pažinojusius iš karto pavergdavo nuoširdumu, paprastumu, spinduliuojančiu optimizmu, kurio, rodos, netemdė net sunki, visą gyvenimą lydėjusi fizinė negalia. Į šios trapios, kartu ir labai valingos asmenybės gyvenimą lygia dalia gulė skausmai ir džiaugsmai, sėkmės ir nusivylimai, bet jėgų visuomet teikė nuoširdus tikėjimas ir gilus pareigos bei misijos šioje žemėje suvokimas, nuolat skatinęs darbuotis mūsų kultūros baruose.

 

Dalia Ramonienė

 

2009 05 31

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.22 (851), 2009-06-05

Versija spausdinimui

Komentarai

EERHLbJKNszbTJGE, 2012-01-08 19:23

Well macadaima nuts, how about that.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti