Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Susitikimas su gyva muzika


Mintys po Viktoro Paukštelio rečitalio


Tomas Kiauka

Share |
Viktoras Paukštelis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kalbėti apie muziką žodžiais – nelabai rimta, nes žodžiai nepajėgūs perteikti to, ką gali muzika. Kalbėti prasminga apie patirtus įspūdžius ir pasidalyti kilusiomis mintimis. Ir vienų, ir kitų buvo gausu, pasiklausius jauno, išskirtinio talento pianisto Viktoro Paukštelio, šiuo metu gyvenančio ir besistažuojančio Paryžiuje, koncertų, surengtų trumpos viešnagės Lietuvoje metu.

Meno Mekoje praleisti pastarieji metai, garsaus pianisto Jeano Marco Luisada pamokos ir nepaprastai intensyvus bei atkaklus darbas davė vaisių, tą galėjai patirti šešių koncertų turo metu, pianistui grojant Haendelio, Mozarto, Beethoveno, Scarlatti, Chopino ir Skriabino kūrinius.

 

Ar dabartiniame civilizacijos triukšme ir pertekliuje mes pajėgūs išgirsti tikrą ir gyvą garsą? Ar mes įsiklausome į vieną ar kitą muziką, kai pasirinkimas šiandien tikrąja to žodžio prasme tapo beribis? Kas nutinka, kad mes pamėgstame vieną ar kitą muzikinį stilių, kūrinius, vieną ar kitą atlikėją? Atskirti gyvą ir tikrą muziką nuo mechaniškai tiražuojamo surogato gali padėti pianisto Viktoro Paukštelio muzikavimas.

 

Muzikantus pagal jų atliekamą muziką galima skirstyti į atlikėjus ir menininkus. Muzikiniame pasaulyje egzistuoja nuostatos ir normos, kaip reikia „teisingai“ groti baroką, kaip negalima atlikti Chopino ir t.t. Tokios nuostatos savo galią ir įtaką išplėtoja gana įvairiai, bet labiausiai, ko gero, per prestižinių konkursų industrijas. Sudalyvavus daugelyje ir laimėjus keletą tokių konkursų galima tikėtis sėkmingos muziko karjeros. Šį kelią dažniau renkasi į atlikėjus orientuoti muzikantai. Nesakau, kad tai lengvas kelias, bet kalbant apie pačią muziką čia vis dėlto išryškėja vienas, bet labai svarbus skirtumas – būtent skirtumas tarp atlikimo ir autentiškos kūrybos.

 

Tradicinis pianisto atlikėjo kelias V.  Paukštelio nedomina, jis eina kitu, tiksliau, savo – kūrėjo – keliu. Ramiai ir atkakliai dirba: ieško rakto į kūrinio sielą, optimaliausios dermės tarp formos ir turinio tol, kol viena ir kita sutampa, tapdamos ir pianisto sielos savastimi. Tai pasiekiama ilgu, sunkiu, nematomu kasdieniu pianisto darbu, savotiškai grumiantis su medžiaga, kol vienareikšmės, baigtinės natos transformuojasi į savito charakterio gyvą būtybę. Tuomet kūrinys prabyla naujai ir netikėtai, tuomet nebelieka distancijos tarp muzikos ir klausytojo, muzika ištrina ribą tarp išorinės (salės) ir vidinės (sielos) erdvės, ji netgi pavirsta kažkuo kitu – nebegirdi „nuogo“ garso, nes jis tampa mediumu į tikresnę tikrovę – į būties tiesą. Muzika „įvyksta“ čia ir dabar, laiko tėkmė paklūsta kūrinio gyvybės pulsui, o koncerto metu prieš tai ilgai brandintas kūrinys tarsi paleidžiamas į laisvę – kiekvieną kartą jis kalba kitaip, kiekvienoje salėje, kiekvienai publikai šiek tiek kitaip atsiskleidžia. Tai šiek tiek primena dzenbudizmo praktiką, kai nebe šaulys valdo iš lanko paleidžiamą strėlę, bet lankas, susitapatinęs su veiksmu ir pasinaudodamas šauliu šauna pats, ir, žinoma, pataiko. Tačiau tokia kūrinio laisvė įgyjama gerokai rizikuojant, nes darbas su fortepijono klaviatūra – ne akimirkos veiksmas.

 

V.  Paukštelį galima pavadinti pianistu-avantiūristu: muzikavimas jam yra gyvenimo būdas, ir groja jis visų pirma sau, todėl nevengia koncertuoti nepažįstamose provincijos salėse, nežinodamas, ar susirinks klausytojų, koks jo laukia instrumentas ir kokia salės akustika. Kartą šypsodamasis pasakojo, kaip vieno koncerto metu pradėjo gesti ir vėl įsižiebti lempos, kitą kartą teko groti fortepijonu, kurio klavišai buvo skirtingo aukščio...

 

Tačiau grįžkime prie pastarųjų koncertų ir įspūdžių. Klausiausi dviejų naujosios programos atlikimų, Kauno filharmonijoje ir Muzikos akademijoje Vilniuje. Koncertai nuskambėjo labai skirtingai, kiekvienas turėjo savo atmosferą, pulsą ir nuotaiką. Atidžiau stabtelsiu prie šviežiausių – gegužės 15 d. koncerto Vilniuje įspūdžių.

 

Ne tik kiekvienas kūrinys atskirai, bet ir koncertas kaip visuma turėjo savo eigą ir plėtojimą, savo įsibėgėjimą, atsispyrimą ir skrydį: prasidėjęs kaip imtynės pirmoje dalyje, užkariaujant klausytojų erdvę, suvaldant garsą ir priverčiant instrumentą paklusti pianisto valiai, antroje dalyje jis įgavo tarsi kitą kvėpavimą, muzikai mezgant dialogą tarp dramos ir sukaupto įsiklausymo, užbaigiant koncertą bisui sugrotais tiesiog uraganinio veržlumo Chopino ir Skriabino etiudais. Pirmasis skambėjo Haendelis (Siuita E-dur, HWV 430) – iš pradžių lengvas, aristokratiškas, gal truputį monotoniškas, jis vis labiau įtraukė į elegantišką ir džiugų žaidimą, po Haendelio sekė Mozarto Fantazija c-moll K. 475, nustebinusi nemocartiška jėga ir mąslumu, Beethovenas (Sonata E-dur, op. 109, Nr. 30) – kupinas įtampos ir prieštaringumo. Antra dalis prasidėjo nepaprasto subtilumo ir jautrumo Scarlatti Sonata E-dur  K. 380, garso transparentiškumu kiaurai persmelkiančia sielą. Po to sekė Chopino Baladė g-moll, op. 26, Nr. 1 – dramatiškas, skausmingai įtaigus, visas spalvas ir niuansus išreiškiantis pasakojimas apie gyvenimą, susilaukęs šūksnių „bravo“, kurį ir vėl pakeitė skaidrusis Scarlatti (Sonata d-moll, K. 9), tarsi atokvėpis ir ištirpimas. Po jos – ir vėl Chopinas, Baladė f-moll, op. 52, Nr. 4, šįkart ne pasakojimas, o užburiančios tapybiškos emocijų bangos, potvyniai ir atoslūgiai, paslapties kuždesiai, ir galiausiai – nerimastinga, ritmiką laužanti ir į beveik džiazuojančią struktūrą perauganti Skriabino Sonata, op. 53, Nr. 5. Tačiau ekspresijos ir šėlsmo viršūne tapo bisai – totalus atskirų elementų – pianisto, instrumento, kūrinio, klausytojo, laiko ir erdvės susiliejimas į vientisą skrydį. Publika liko sužavėta.

 

Toks rezultatas pasiektas ne tik dėl virtuoziškumo, jis neatsiejamas ir nuo asmenybės brandos: nors pianistas neretai įkvėpimo semiasi iš neklasikinės muzikos, – džiazo, netgi roko kūrinių, ypač vertina Boby MacFerryno ir Keito Jarreto kūrybą – vis dėlto tik į klavišo paspaudimą gali „įdėti“ savo sielos judesį ir savastį, be kurių jis skambėtų tik kaip tuščias garsas.

 

Labai norėtųsi palinkėti, kad kuo daugiau žmonių atrastų ir įvertintų šią išskirtinę muziką.


„7 meno dienos“ Nr.20 (942), 2011-05-20

Versija spausdinimui

Komentarai

qSJOVfWVVf, 2011-06-24 06:52

Going to put this aritlce to good use now.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti