Tuos, kurie labiau pratę girdėti R. ir Z. Ibelhauptus, skambinančius moderniąją muziką, kaip kontrastas turėtų intriguoti dueto pateikiamos XX a. pradžios stilių interpretacijos. „Sudėjome savo populiariausius kūrinius“, – komentavo Rūta. Įrašyta F. Chopino Rondo C-dur, op. 73, S. Rachmaninovo Siuita dviem fortepijonams Nr. 2, M. Ravelio Ispaniškoji rapsodija, M. Infantės Andalūziškieji šokiai. CD buklete profesorius Eugenijus Ignatonis duetą vadina romantišku, tačiau su tuo nelabai norėčiau sutikti. Veikiau sakyčiau, kad Ibelhauptai skambina santūriai romantiškai, jausdami šiuolaikišką racionalumą. Mūsų dienų malonus ir jaukus estetiškumas, mandagus emocinis „susispaudimas“ girdimas ir minimoje plokštelėje, net nepaisant muzikos ispaniško smarkumo. Skambinant tokią muziką pianistams palinkėčiau daugiau romantiško svaigulio, jausmų sudėtingumo ir įkarščio.

Galbūt E. Ignatonis, minėdamas pianistų romantiškumą, kalbėjo apie šio CD dominuojančią emociją – tarsi iš artistų gyvenimo nuovargio ir patirties kilusį filosofavimą, iš atminties plaukiančius prislopintus vaizdinius.

Nostalgijos persunkta ir kompaktinė plokštelė „Lietuviška muzika pianolai“. Iš pirmo žvilgsnio toks apibūdinimas gali atrodyti kiek keistas, nes šį CD sudaro šokių muzika. Tačiau pagal ją XX a. pradžioje šoko JAV lietuviai, be to, į CD įtraukta nemažai patriotinės tematikos kūrinių: Tautiška giesmė, J. Naujalio „Angelai gied danguj“, J.A.  Žemaičio „O Lietuva numylėta“, Č. Sasnausko ir V. Kudirkos „Karvelėli“, nežinomo autoriaus valsas „Ant Nemuno tilto“. Visa kita – lietuviška šokių klasika: „Noriu miego saldaus miego“, „Suktinis“, „Saulutė tekėjo“; S.  Šimkaus, M. Petrausko, A. Vanagaičio, J. Gudavičiaus, minėtojo J. A. Žemaičio kūrinėliai.

„Šiuo metu daugiausia lietuviškų ritinėlių pianolai turi sukaupęs Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyvas), Balzeko lietuvių kultūros muziejus (abu įsikūrę Čikagoje, JAV), Amerikos lietuvių kultūros archyvas (Putnamas, Konektikutas), taip pat Los Andželo universitetas (Etnomuzikologijos archyvas), – rašoma CD buklete. – Tačiau nė vienas archyvas iki šiol neturi instrumento – pianolos. Tik ilgamečio QRS firmos darbuotojo ir profesionalaus pianolininko Roberto Berkmano bei garso įrašų specialisto Darijaus Špakausko dėka pavyko dalį lietuviškų ritinėlių pianolai perrašyti į kompaktinę plokštelę. Įrašai atlikti 2010 m. Buffalo mieste su Čikagoje pagaminta pianola Lakeside.“

„Pianolų ritinėliai užfiksavo ir išsaugojo garsovaizdį, kurį daugelis Amerikos lietuvių atsivežė savo širdyje. Šis pažįstamų melodijų skambesys priminė Tėvynę, joje likusius gimines ir artimuosius, tad neatsitiktinai nostalgiškos daugelio kūrinių gaidos gerai atliepė tuometes Amerikos lietuvių nuotaikas, jomis liejosi jų viltys ir svajos“, – šiais žodžiais CD bukletą baigia etnomuzikologas Rimantas Astrauskas ir CD prodiuseris Darius Kučinskas.

Prie kompaktinės plokštelės pridedamas D.  Kučinsko kruopščiai sudarytas netrumpas lietuviškos muzikos pianolai katalogas.

„7 meno dienos“ Nr.20 (942), 2011-05-20