Matėme jau tris „Karibų piratus“: „Juodojo perlo prakeiksmą“, „Numirėlio skrynią“ ir „Pasaulio pakrašty“, o šiandien ekranuose pasirodo ir ketvirtasis – „Karibų piratai: ant keistų bangų“ („Pirates of the Caribbean: On Stranger Tides“, JAV, 2011).

Pirmuosius tris filmus kūrė Gore‘as Verbinskis, naująjį – Robas Marshallas. Pastarasis – pripažintas choreografas, Brodvėjaus miuziklų statytojas. Vieną iš jų matėme ir Lietuvos kino bei televizijos ekranuose. Tai – keliais „Oskarais“ apdovanota „Čikaga“. Ankstesnės režisieriaus patirties negalėjau pamiršti ir žiūrėdama naują filmą. Toks įspūdis, kad Marshallas sugalvojo jį kaip efektingų sceninių „numerių“ seką. Štai Džekas Žvirblis neįtikėtinai sumaniai pabėga iš rūmų – jis įspūdingai skraido nuo vieno lango prie kito, nuo vieno vežimo ar karietos prie kitos. Lyg anų laikų Džeimsas Bondas pabėga nuo persekiotojų. Tada – pauzė. Trumpas dialogas. Ir vėl prasideda efektinga dvikovos su nepažįstamuoju antrininku, kuris galiausiai pasirodo besąs Penelope Cruz herojė, scena. Tokia gana monotoniška efektingo veiksmo ir daugiau ar mažiau sąmojingų dialogų scenų seka grįstas visas filmas. Jame gerokai mažiau intertekstualių žaidimų – postmodernizmas jau praeitis. Bet užuominų į kino klasiką dar liko. Ankstesniuose filmuose piratai ieškojo actekų aukso, magiško kompaso, stebuklingos monetos, dabar – jaunystės šaltinio. Šįkart kovoja trys jėgos – piratai, Anglijos karaliaus siųsta ekspedicija ir ispanai, kurie simboliškai (priminimas apie konkvistą) viską sunaikina. Dar yra kelios įspūdingos jūros ir jūreivių maišto scenos. Ir visai nauji personažai – gražuolės undinės, kurios paskandina didelį burinį laivą. Jos puola piratus nuožmiai tarsi vampyrai. Bet vieną pagautą undinę įsimyli doras jūreivis. Jų santykiai – būtina sudėtinė filmo dalis, skirta lyriškiems paaugliams. Kita filmo pora, kurią suvaidino Johnny Deppas ir P.  Cruz, labiau patiks vyresnei auditorijai. Jie vaidina nesibaigiantį lyčių karą (ir tiesiogine prasme taip pat – pabaigoje pora išsiskiria, tad bus nuo ko pradėti kitą dalį). Aš filmą pasižiūrėjau dar ir todėl, kad mėgstu Geoffrey Rushą, kuris šiame filme vaidina dar vieną išmintingą ir sąmojingą siaubūną. Bet kiekvienas žiūrovas filme ras ką nors sau – ir vaikas, ir paauglys, ir tas, kuris nori beveik dvi su puse valandos pabėgti iš realybės – tiesiog žiūrėti meistriškai Dariuszo Wolskio nufilmuotas kartais net visai grandiozines 3D scenas, idilišką Lotynų Amerikos gamtą arba vėl pasidžiaugti J.  Deppo intonacijomis ir sugebėjimu ironiškai pažvelgti į save iš šalies. Nes ir Deppas, ir jo kapitonas Džekas jau tapo prekės ženklu, spalvingu priminimu, kad kadaise buvo toks įdomus aktorius, sugebėjęs stebinti netikėtais vaidmenimis. Dabar Deppas jau nieko nestebina. Jis daro tai, ko iš jo laukiama. Ir kine, ir gyvenime, ir ant raudono kilimo. Todėl sulauksime dar ne vieno filmo apie piratus, nes jo formulė – paprasta ir neišsemiama: egzotiškos Lotynų Amerikos salos ir jūros kaitina vaizduotę, piratai, laivai ir batalinės scenos žada nepakartojamus nuotykius, o kino triukai ir technika nuolat tobulėja. Gaila, kad kino kūrėjams ir prodiuseriams tai atsitinka daug rečiau.

Bet jei reikėtų rinktis, ką žiūrėti, vis dėlto pasirinkčiau „Karibų piratus: ant keistų bangų“, o ne taip pat savaip egzotišką reginį – amerikietės Marilyn Agrelo filmą „Slaptas ženklas“ („An invisible Sign“, JAV, 2010). Jis prasideda animacija – tėvo mažai mergaitei Monai papasakota istorija apie kepėjo šeimą, kuri užuot vykdžiusi karaliaus įsakymą ir paaukojusi vieną savo narį, nusprendžia, kad kiekvienas šeimos narys paaukos koją, ausį, nosį ir t.t. Bet vėliau jiems visiems gerai sekasi, nes kartu jie gali nugalėti visas negandas. Filmas galėtų tuo ir baigtis, nes dar pusantros valandos matysime aktorių suvaidintą pagrindinę tos pasakos „žinutę“. Iš tikrųjų sunku suprasti, kada ir kur vyksta veiksmas, – tikslių laiko ženklų jame mažai, jie eklektiški. Tai galima paaiškinti paprastai – filmo herojė Mona gyvena bandydama visais būdais atsiriboti nuo pasaulio. Kai Mona dar buvo vaikas, jos tėtis susirgo psichikos liga. Mergaitė svajojo apie jo išgijimą ir todėl ėmė atsisakyti gyvenimo malonumų – filmų, saldumynų, draugų, tikėdamasi, kad tai padarys tėvą sveikesnį. Ji neatsisakė tik vieno, matyt, paties didžiausio malonumo – matematikos. Bet metai bėgo, tėvas nepasveiko, o Mona metė universitetą, kad būtų arčiau jo. Tik vieną dieną mama ( Sonia Braga) ją išvijo iš namų, kad priverstų subręsti ir tapti savarankiška. Taip Mona tapo pradinukų matematikos mokytoja.

Didžiąją filmo dalį režisierė ir aktorė Jessica Alba rodo, kaip Mona vengia bendrauti su kitais, kaip ji pasąmoningai bijo, kad ją ištiks tėvo likimas. Bet subtilumas ir psichologiniai niuansai, regis, filmo autoriams yra nepasiekiami. Jie tiesiog perkelia į realybę įžangoje papasakotos pasakos personažus. Dauguma filmo herojų, švelniai tariant, yra keisti. Pavyzdžiui, Monos kaimynas ponas Džounsas vaikšto ant kaklo pasikabinęs skaičius. Jie įvardiją nuotaiką: 2 reiškia blogą, 42 – laimę ir taip toliau. Vietoj psichologijos režisierė siūlo tik hiperbolizuotas ir būtinai simboliškomis paverčiamas nelaimes. Vienos mergaitės mama serga akių vėžiu. Dar kitos tėvai skiriasi. O vieno berniuko tėtis neturi rankos, tad sūnus atneša draugams į mokyklą jos protezą. Mona slopina savo troškimus valgydama muilą... Vienam kameriniam filmui viso to aiškiai per daug.

Susigūžusi Mona iškart tampa didžiosios dalies mokinių numylėtine, nes pasirodo, kad ji – išradinga pedagogė. Tuo ją įtikina ne tik mokiniai, bet ir kolega Benas (Chris Messina). Jis įsimyli Moną ir taps jos princu. Benas sunaikins visus blogus kerus, todėl pasaka turės laimingą pabaigą. Mokinė, kurios motina mirė nuo vėžio, liks su ja. Tėvas, žinoma, nepasveiks, bet gyvenimo išmintis ir branda juk pasiekiama tada, kai išmoksti susitaikyti su tuo, kas nepakeičiama.

Gerai suprantu, kad „Slaptas ženklas“ – filmas apie savęs atradimą, susitaikymą su savimi. Tik jis visai neįtikina. Ne tik todėl, kad aktoriai vaidina blogai, o ypač gestais ir mimika „perspaudžia“ J.  Alba, jos išraiškos priemonių arsenalas gana ribotas ir pasitenkinama tik padėrusiu didelių akių žvilgsniu. Filmas nuolat „perdeda“, nors, kaip suprantu, autorių intencijos buvo kuo kilniausios. Bet kai maža mergaitė aiškina mokytojai (o kartu ir žiūrovams) apie popieriaus perdirbimo naudą, pradinių klasių mokiniai gilinasi į įvairių ligų (dizenterijos, vėžio ir pan.) simptomus, o vėliau juos imituoja mokyklos koridoriuose, kai mokytoja Mona klasėje ant sienos pakabina kirvį (kuris, laikantis visų dramaturgijos taisyklių, būtinai kirs) galvoje pradeda kirbėti mintis, kad visa ši patologijų ir nelaimių raizgalynė filme vis dėlto pernelyg liguista. Kino salėje mokytojas Benas pasakoja Monai filmo, į kurį ji pavėlavo, siužetą: herojus yra bankų plėšikas, kurį pasikvietė padėti policija. Mat banko seife žudikas maniakas uždarė savo aukas, į kurias jis grūste prigrūdo banknotų. Klausydama ironiškų Beno žodžių, žinoma, supratau, kad filmo kūrėjai norėjo pasišaipyti iš pramoginio kino ir pasakyti žiūrovams, kad jie yra kitokie, nes „Slapto ženklo“ žinia – kilni ir didžiai teisinga. Bet grūsdami žiūrovams dideles savo personažų nelaimes ir labai supaprastintus jų nugalėjimo būdus (o jei Mona nebūtų sutikusi svajonių princo, kas tada?) jie, iš esmės, niekuo nuo savo pašaipų objekto nesiskiria. O jų stebuklingi „Slapto ženklo“ vaistai (arba paguoda) gal net labiau sachariniški ir netikri.

„7 meno dienos“ Nr.20 (942), 2011-05-20