Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kas bijo didelio blogo vilko?


Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus


Santa Lingevičiūtė

Share |
Dar net nemačius Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodyto austrų režisierės Barbaros Caspar filmo „Kas bijo Kathy Acker" kilo pirmosios asociacijos. Filmo pavadinimas priminė jau posakiu tapusį Edwardo Albee pjesės, o ir vėliau Mike'o Nicholso ekranizacijos pavadinimą „Kas bijo Virdžinijos Vulf?"

Filmas paliko nejaukų įspūdį. Istorija pasakoja apie santykius tarp į ketvirtą dešimtį įžengusių vyro ir žmonos, juos, mano nuomone, ypač gerai suvaidino Richardas Burtonas ir Elizabeth Taylor. Tai nepagražintas žvilgsnis į santuoką, kuri po ilgo gyvenimo kartu prisipildo pykčio, barnių, išdavysčių, net paniekos. Istorija nieko bendro su Virginia Woolf neturi. Nebent kalambūriško žaismo - pavadinimas yra trijų paršiukų dainuojamos dainelės „Kas bijo didelio blogo vilko" parodija. Tad jei blogas vilkas yra Virginija, numaniau, kad ir filmas apie Kathy Acker bus apie blogą žvėriuką. Mat vilkas E. Albee ir M. Nicholso kūriniuose yra mūsų gyvenimiškų baimių metafora. Norėjau to paklausti pačios režisierės, bet, iš pradžių mielai sutikusi atsakyti į klausimus, ji dingo kaip į vandenį. Lieka viltis, kad jai nieko blogo nenutiko.

„Kas bijo Kathy Acker" - pirmasis Barbaros Caspar filmas. Jis pasakoja apie amerikiečių radikalę, rašytoją ir menininkę Kathy Acker, kuri tapo kelrode žvaigžde daugeliui savo kartos, t.y. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių, jaunųjų menininkų, rašytojų, muzikantų. Kitus ji šokiravo savo atviru seksualumu ir vulgarumu, pavyzdžiui, kalbėdama apie savo rašymo stilių, ji išskirdavo dvi rašymo technikas - sapno ir masturbacijos. Ją ne itin mėgo kai kurios feministės, kaltinančios Acker moters sutapatinimu su sekso objektu, kitos ją gyrė už tai, kad nepaklūsta literatūros konvencijoms ir tokiu būdu demaskuoja įgimtą panieką moterims. Vulgarus Acker seksualumo vaizdavimas buvo interpretuojamas kaip esminis moterų priespaudos įrankis. Kai kurie literatūros kritikai ją vertino už gebėjimą manipuliuoti plagijuojamais tekstais, o kiti jos sulipdytus tekstus laikė bereikšmiais svaičiojimais. Acker stengėsi rasti tokią kalbą, kuri nebūtų lengvai nuspėjama.

Kathy Acker ramiai nusirašydavo ištisus svetimų literatūros kūrinių skyrius, juos plakdavo kartu. Pavyzdžiui, knygoje „Kraujas ir viduriai aukštojoje mokykloje" ji ne tik nurašė Jeano Genet, kuris taip pat garsėjo amoralumu, tekstus, bet ir pavertė jį centrine knygos figūra.

Kitos jos knygos, kurias verta paminėti, - tai „Don Kichotas" (jis transformuojamas į jauną merginą, o Sanča Pansa paverčiamas paskui heroję sekiojančiu šuneliu), „Mano mirtis ir gyvenimas pagal Pierą Paolo Pasolini"; „In memoriam identitetui".

Barbarą Caspar įkvėpė Acker išgarsinęs kūrinys „Kraujas ir viduriai aukštojoje mokykloje", uždraustas Vokietijoje. Filmas daugiasluoksnis - jame galima rasti pačios rašytojos pokalbių ar kūrybos skaitymų, jos draugų ir giminių pasisakymų ir suvaidintų epizodų. Numanau, kad autorės idėja buvo aprėpti visus Acker gyvenimo etapus: nuo vaikystės nuotraukų iki Acker mirties 1997-aisiais. Tačiau galbūt tai ir buvo filmo minusas. Akivaizdu, kad režisierė prisirinko per daug medžiagos, nesugebėjo jos aprėpti, todėl filmas atrodo chaotiškas. Pabaigų net kelios, tad imi ir kad ir nenoromis žvilgčioti į laikrodį.

Žinoma, filme yra ir įsimintinų epizodų, kaip kad ištrauka iš vienos anglų pokalbių laidos, kur gana jaunas rašytojas ar kritikas akivaizdžiai niekina Acker kūrybą, aiškindamas, kad tokį rašymo stilių jau seniai įtvirtino T.S. Elliotas, o pagyvenusi politikė, dalyvavusi pokalbyje, atrėžia, kad žmonijos evoliucija nesibaigė su Shakespeare'u. Tačiau arba režisierė pasirinko ne tuos aspektus, arba paviršutiniškai ir vienpusiškai interpretavo Acker kūrybą. Filme įkyriai pasikartoja jaunos merginos skaitomos knygos „Kraujas ir viduriai aukštojoje mokykloje" ištraukos. Kyla klausimas, kodėl parinkti tik tie epizodai, kur nuolat svarstoma apie mažos mergaitės didelio penio geismą. Ir apskritai, filme per daug komentarų apie Acker kaip sekso maniakę. Taip, ji buvo tokia, bet man pristigo atidesnio įsigilinimo į tai, ką kalbėjo pati Acker. Epizodai, kur ji užsimena apie moteriško žodyno nebuvimą arba pastangas išgryninti kalbą, atsiejant ją nuo politikos ir žiniasklaidos primetamos kalbėsenos, filme parodyti lyg tarp kitko. Tačiau pati rašytoja yra sakiusi, kad aprašydama sekso scenas, kur dominuoja vyras, o moteris yra tik jo vergė, stengėsi sukelti pasipiktinimą ar šleikštulį.

Filme vienpusiškai užsimenama ir apie Acker santykius su feministėmis, bet visiškai užmirštama, kad rašytoja priklausė ne vienai radikaliųjų feminisčių organizacijai. Ji dažnai kandžiai pasisakydavo apie moteriško kūno išstūmimą iš visuomenės, kur moterims leista egzistuoti tik kaip vyrų pakaitalui, kad įžengusios į ketvirtą dešimtį moterys yra nebepastebimos, o save gali realizuoti tik pagimdydamos vaiką.

Vienas esminių dalykų Acker buvo moters kūnas, su juo susijęs įsivaizdavimas, kuris mūsų visuomenėje neegzistuoja. Tad ji norėjo įsijausti į savo kūną, surasti jo vietą toje visuomenėje ir sužinoti, kaip jis gali egzistuoti šiame pasaulyje.

Filme nuolat užsimenama apie Acker androginiškumą, o kartu vis kartojami komentarai apie Acker meilužius. Tačiau neužsimenama, kad rašytoja kovojo už lesbiečių teises, teigė, jog didžiausios gyvenimo perversijos yra baimė ir homofobija, pati buvo biseksuali ir nuolat pabrėždavo, kad nepriskiria savęs nė vienai visuomenėje egzistuojančiai grupei, nes pastarosios įspraudžia žmogų į rėmus. Vienąkart paklausta, ar ji yra lesbietė, Acker atsakė: „Aš tokia queer, kad net negaliu būti pavadinta lesbiete."

Džiugu, kad Barbara Caspar ėmėsi Kathy Acker istorijos, bet Acker asmenybės neišsemia tik „Kraujas ir viduriai aukštojoje mokykloje". Rašytoja ne kartą yra užsiminusi apie sudėtingesnį teksto, skaitytojo ir autoriaus santykį, o jos savitas rašymo stilius gali būti interpretuojamas sekant pačios Acker mintimi: „Vyresniosios kartos rašytojai man ne kartą sakė, kad sugebėsiu rašyti tik tada, kai atrasiu savo balsą, tad aš supratau, jog mano balsas buvo reakcija į tuos vyrų paistalus."

„7 meno dienos“ Nr.46 (828), 2008-12-19

Versija spausdinimui

Komentarai

aHKwXjSaIMUWqDuoclr, 2012-02-17 12:17

Thanks for sharing. What a plaeusre to read!

ttBAARaRhG, 2011-05-03 02:23

Thanks for the inhsgit. It brings light into the dark!

skaitytoja, 2008-12-20 16:33

Viena geriausiu siemet kino recenziju.

Br, 2008-12-19 21:49

Elegantiskai, taikliai ir su lengva ironija!

mo, 2008-12-19 11:15

puikiai parasyta. visi akcentai ten sudeti

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti