1 serija. Ilga kelionė link kopėčių

9.30. Prie „Panoramos“ renkasi pirkėjai ir poetai: iš „Rimi“ nužengia Giedrė Kazlauskaitė, prie bankomato stabteli Donatas Petrošius, kavos tarp knygų užsisako Jurgita Butkytė ir Laima Kreivytė, po „Lukoilo“ stogu lūkuriuoja Jūratė Visockaitė. Penketas sėda į auksinių kopų spalvos opelį ir braukia į Nidą. Martos Vosyliūtės kvietimu jie važiuoja skaityti poezijos ir dairytis po atviras menininkų dirbtuves.

12.05. Rašytojų ir skaitytojų brigada užsuka į poeto D.  Petrošiaus tėviškę – Bijotus – ir apžiūri Dionizo Poškos baublius. Už Europos Sąjungos pinigus įstiklintos šimtamečių ąžuolų trobelės užrakintos, bet sunkiosios technikos išvagotas peizažas žada šviesią kultūros paveldo ateitį.

16.03. Delegacija, vadovaujama Nidos kolonijos meno direktoriaus Vytauto Michelkevičiaus, aplanko nežinomo rašytojo kambarį poilsio namuose „Urbo kalnas“. Kūrybos dvasia plevena ir viduje, ir išorėje: „Barbės kamaraitė tik skylė. Viename gale langas, kitame – durys. (I. Simonaitytė)“ Vietos – panašiai kaip baublyje. Interjeras – 3D kultūros savaitraščio stiliaus: rašomasis stalas ir spinta apklijuoti „Literatūros ir meno“, „Nemuno“, „Šiaurės Atėnų“, „7 meno dienų“ laikraščiais.

19.00. Prasideda partizaninis „Poezijos pavasario“ atidarymas (tikrasis atidarymas vyks kitą dieną Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje). Rašytojai pogrindininkai skaito savo ir garsiausios Nidos poetės – Neringos Abrutytės – eiles. Jų kantriai klauso kolonijoje reziduojantys užsienio menininkai ir žvejys Maksimas. Tobulas nesusikalbėjimas ir absoliutus susiklausymas. Nesuprasti, bet išgirsti poetai perdavė savo užšifruotus pranešimus: „Poezija yra tai, ką noris šnabždėti skęstant“ (G.  Kazlauskaitė); „jei turi pakankamai knygų / nusipirk laiko joms perskaityt“ (J.  Butkytė); „niekam nerūpi tavo tiesa tiesiog / stenografuok įvykio vietoje paženkliui / tai ką prenumeratoriai bei spaudos / magnatai tikisi perskaityti“ (D.  Petrošius).

21.15. Rūkyta žuvis išnyko kaip dūmas. Žygiais, o ne žodžiais meno darbininkai dabina Renatos Heredia drobę ir matuojasi jos sukurtus kostiumus.

00.00. Petrošiui pūstelėjus sugriūva Justino Tayloro Tate’o kartoninis Babelio bokštas, kurį į neregėtas aukštybes iškėlė menininkų dvasios galia ir kopėčios.

2 serija. Heterotopijos. Ir laivas plaukia

Kvietime į Nidos meno koloniją buvo išvardyti tokie raktažodžiai: Fluxus ir smėlis, Baltijos jūra kaip medija, miško kelių labirintai, rūkyta žuvis, vienatvė, peizažo meditacija, proto masažas, dešimties metrų aukščio studija, migravimas nuo vandens prie vandens, medijos laboratorija, paplūdimiai ir lengvas vėjas, tradicijos permąstymas, kūrybinis deginimasis. Šią įvairiapusę veiklą jungiančios gairės – dėmesys vietai, darbas su bendruomene, rastų daiktų naudojimas, dalyvavimo skatinimas, dialogas su gamta ir kultūra.

Atrodo – viskas ir taip aišku. Apribojimų nėra. Gyveni rojaus kampelyje ir kuri. Kita vertus – tai iš tiesų kolonija, beveik komuna, kur visi kartu valgo, žaidžia, geria arbatą, kaitinasi pirtyje. Menininkai turi atskiras studijas, bet čia svarbiau ne atsiribojus nuo pasaulio kontempliuoti genialias idėjas, o apgyvendinti erdvę, sukurti bendravimo ritualus ir juos įpavidalinti. Nesvarbu, ar mokeisi tapybos, skulptūros, fotografijos ir videomeno – čia atvykęs menininkas tampa dar ir dizaineriu, tyrėju ir ryšių estetikos veikėju.

Kalbant apie Nidos meno koloniją, galvoj vis sukasi Michelio Foucault heterotopijos terminas. Heterotopija – priešinga utopijai, kuri yra įsivaizduojama, bet ne konkreti vieta. Tai ideali ar apversta visuomenės vizija. Utopija neegzistuoja fizinėje erdvėje. Heterotopiją Foucault apibrėžia kaip kitą erdvę, kuri yra tarsi visų erdvių užribyje, bet kartu reali, ir išskiria šešis jos principus. Man pasirodė, kad jie puikiai tinka Nidos meno kolonijos atviroms studijoms. Kiekvienas „T-R-A-C-E-S.net“ rezidencijų programos dalyvis įgyvendina skirtingus heterotopijų principus.

Pirmasis heterotopijos principas siejasi su kiekvienoje kultūroje egzistuojančiomis šventomis ir slaptomis vietomis. Jos dažniausiai ritualizuojamos, tai savotiškos iniciacijos ritualų erdvės, žyminčios virsmą, perėjimą į kitą pakopą, įšventinimą į bendriją arba išbandymą, atskyrimą. Foucault tai vadina krizės heterotopijomis, kurios šiais laikais labiau siejasi su deviacija (psichiatrijos ligoninės, kalėjimai, senelių namai). Johanna Sophie Santos Bassetti (Ispanija, JAV, Vokietija) pati bando įgyvendinti tokius ritualus – virš senos Nidos estrados ji planuoja pasikabinti ant rankų taip imituodama savižudybę. Menininkei svarbi atskirties, izoliacijos tema – prieš siųsdama laiškus, ji įkasa juos į žemę specialiai pasigamintu, giljotiną primenančiu kastuvu. Tai savaip siejasi ir su antruoju heterotopijos principu – kad užribio erdvių, erdvės erdvėje kūrimas keičiasi, kaip keitėsi, pvz., kapinių lokacija ir reikšmė mieste – „nuo nemirtingos miesto širdies iki mirusiųjų miesto, kur kiekviena šeima turi tamsią poilsio vietą“ (Foucault).

Trečias heterotopijos principas nurodo kelių skirtingų vietų sugretinimą vienoje erdvėje. Kaip pavyzdys pateikiami kino teatras, rytietiškas sodas, žvėrynas. Kelių erdvių įtrūkius fiksuoja Marta Vosyliūtė ir Tamara Henderson (Kanada, gyvena Stokholme). Marta kuria mitologinį Nidos stereotipų žemėlapį, tekstus užklodama vaizdais ir atvirkščiai. Knygą ji paverčia plokščiu viršeliu, miške tarp medžių pastato molbertus ir nutapytus peizažus gretina su gamtos vaizdais – apeliuodama ne į kultūrinę, bet į vartotojišką savimonę. Tamara Henderson rašo scenarijus daiktų kelionėms, kurias filmuoja senoviška kamera. Laikas čia tampa vienu iš svarbiausių veikėjų.

Ketvirtas heterotopijos principas kaip tik ir kalba apie laiko slinktis. Heterotopijos atsiranda laiko lūžiuose, kai tradicinis trukmės skaičiavimas netenka galios (heterochronija). Tai būdinga laiko sankaupoms muziejuose, bibliotekose, archyvuose – skirtingų vietų ir laikų rinkiniuose. Tokia laiko ir erdvės kristalizacija aktuali Hannai Husberg (Suomija, Prancūzija), kuri savo studiją pavertė druskos kristalų auginimo laboratorija. Beveik pirmykščiu urvu, kuriame iš lėto dygsta stalaktitai ir stalagmitai. Menininkę domina kristalizacijos procesai – ji surado ir pirmąsias snaigių kristalų nuotraukas, kurias atspaudė ant baltų dėžučių. Tiesa, ne visas – nes jų yra 6000. Mąstymas stichijomis artimas Gastono Bachelard‘o erdvės poetikai, tačiau vanduo čia siejasi ne su svajom ir atspindžiu, o su „žalia“ sąmone. Laki Hanos vaizduotė generuoja globalias ekologinio meno idėjas, pavyzdžiui, visus stogus nudažyti baltai ir taip pristabdyti pasaulinį atšilimą.

Marjolein Houben (Nyderlandai, Vokietija) ir Irmelin Joelson (Švedija) bando sujungti jūrą ir marias, sūrų ir gėlą vandenį ir sukurti heterotopiją kaip vienas nuo kito atskirtų vandens telkinių pokalbį. Jūros ir marių vaizdai vienas priešais kitą kartu su jų skirtingais garsynais atrodo kaip pastangos pratęsti horizontą fizinėje erdvėje.

Kita vertus, galimos ne tik muziejiškos laiko talpyklos, bet ir laikinumo nuotekos festivaliuose, kur žmonės pasineria į karnavalinį siautulį. Geriausias tokio šiuolaikiško ritualo pavyzdys – Justino Tylerio Tate’o (Kanada, JAV, Estija) krepšinio žaidimo aikštelė miške, kurios grindys iš medinių konteinerių atkartoja  banguotą reljefą ir apeina aikštelėje augančius medžius. Pagoniška lietuvių meilė krepšiniui atsiskleidžia netikėtu aspektu.

Penktas heterotopijos principas teigia, kad jos ir uždaros, ir atviros, „perskrodžiamos“, pereinamos. Izoliuotos ir tranzitinės, kaip svečių ar pataisos namai. Tai siejasi su apsivalymo ritualais – tas pats Justinas su kolega Ernestu Truely (JAV, Estija) Nidos menininkų kolonijoje sukonstravo sauną. Arbatos gėrimo ceremonija – taip pat savotiškas apsivalymas, ypač jei vyksta miške, ir geriami čia pat surinktų žolių užpilai. Gwenas Aëlas Lynnas (Prancūzija, JAV) kaitė, pilstė ir dalijo arbatą, o Natalija Borisova (Rusija, Vokietija) įgarsino visus indus ir patį stalą – pakėlus puodelį ar virdulį keitėsi indų skambesys.

Šeštasis principas teigia, kad heterotopijos susijusios su kitomis erdvėmis ir kuria geresnės, tobulesnės erdvės iliuziją kaip priešingybę kasdienybėje egzistuojančiam chaosui. Tai iliuzijos arba kompensacijos heterotopijos. Foucault kaip pavyzdį pateikia jėzuitų kolonijas Paragvajuje, kur viskas buvo tiksliai regamentuota ir erdvėje, ir laike – miesto planas su bažnyčia, kapinėmis, laikas keltis, melstis ir valgyti. Kolonijos (tikriausiai ir Nidos meno kolonija) – yra tikriausi heterotopijų – iliuzijų gamybos ir įgyvendinimo erdvių – pavyzdžiai. O pats ryškiausias, pasak Foucault, yra laivas – siūbuojanti erdvės dalis, vieta be vietos, uždaras savy atviram vandenyne.

Krisas Salmanis iš Latvijos kūrybiškai pasinaudojo dreifuojančiomis „jūros gėrybėmis“: plastmasiniais konteineriais, buteliais, bakeliais, iš tolo traukiančias akį spalvų margumynu. Visą šį krantan išplautą šlamštą Salmanis panardino studijoje. Įstrižai nupjauti daiktai atrodo lyg plauktų – ir studijos grindys vaizduotėje ima siūbuoti. Dar ironiškesnė menininko sukurta „muzikinė dėžutė“ – medinis konteineris su paplūdimy rasta stikline tara, kuris pradeda vibruoti ir skleisti skimbčiojančių butelių muziką. Įdomu patyrinėti ne tik butelių kilmę, etiketes ir turinį (vienas buvo su laišku), bet ir paklausyti skambesio, kuris keitėsi greitėjant ar lėtėjant virpesiams. Išgautas garsas primena ne melodiją, o veikiau egzistencinį (gal abstinencinį?) virpulį.

Nidos meno kolonijoje menininkai yra dingę – ne todėl, kad filmuojasi seriale, o kad pateko į pačią tikriausią heterotopiją. Tai pirmoji Lietuvos kosminė stotis, horizontų tyrimų centras, ekologinių bandymų poligonas, kuriame ne tik dingsta, bet ir gimsta idėjos.

„7 meno dienos“ Nr.20 (942), 2011-05-20