Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 6 (974), 2012 vasario 10 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vasario 5 d. Antanui Vengriui sukako 100 metų
Edmundas Gedgaudas: Pilnatvės valandos(4)
In memoriam Rimas Geniušas (1920 08 28 – 2012 02 01)
Živilė Ramoškaitė: Nevaržoma tėkmė(1)
Asta Krikščiūnaitė ir Franciso Poulenco „Gloria“
Laima Kreivytė: Sraigės ūkas
Audronė Petrašiūnaitė vs Lady Gaga
Austėja Adomavičiūtė : Šeimos irimo monotonija(2)
Maksimo Gorkio „Motina (Vasa Železnova)“ Vilniaus mažajame teatre
Apie LTMKS leidinį „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“
Bienalė „Jaunieji Europos kūrėjai“ Klaipėdoje
Živilė Pipinytė: Kas dabar yra kinas
Prasidėjo 62-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Krėsle prie televizoriaus
Knygos „Vieno projekto apkalta. VEKS 2009 Viešųjų erdvių humanizavimo programos Neries krantinės skulptūrų istorija“ pristatymas
Vasario 10 – 16
Vasario 10–16 d.
Vasario 10–19
Vasario 10–19
Vasario 10–19
Vasario 5 d. Antanui Vengriui sukako 100 metų

Gražina Mareckaitė

Teatrologas Antanas Vengris, senojo Vilniaus džentelmenas, yra pastarojo šimtmečio lietuvių teatro žygių dalyvis, liudininkas, metraštininkas, talkininkas. Visą gyvenimą rašęs apie teatrą ir teatrui, apmąstęs lietuvių scenos praeitį, įdėmiai sekęs ir vertinęs jos dabartį, svajojęs apie ateitį, Antanas Vengris – vienas produktyviausių lietuvių teatrologų. Viena jo knygų apie senųjų ir naujųjų laikų Lietuvos teatro kūrėjus vadinasi „Teatro pašauktieji“. Tarp „pašauktųjų“ yra ir pats autorius, visą savo ilgą vingiuotą gyvenimą paskyręs vienintelei meilei – Lietuvos teatrui.


Abiejų nepriklausomos Lietuvos sostinių augintinis, „lenkiškojo“ Vilniaus gimnazistas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto diplomantas, „Naujosios Romuvos“ bendradarbis, jaunas gabus literatūros ir teatro kritikas, prieškario inteligentas sovietinėje Lietuvoje negalėjo likti „nepastebėtas“ ir nenubaustas. Už ką? „Už Tėvynės išdavimą“, kaip ir dauguma... Grįžęs iš stalininio lagerio A. Vengris turėjo iš naujo pradėti gyvenimą, darbus, ieškoti savo vietos visuomenėje. Pradėjo nuo saviveiklos.

 

Kadaise, įsidarbinusi Liaudies meno rūmuose, gavau stalą, prie kurio anksčiau buvo sėdėjęs Antanas Vengris, saviveiklinio (mėgėjų) teatro repertuaro skyriaus darbuotojas. Radau šūsnį jo redaguotų žurnaliukų „Meno saviveikla“. Jis buvo apvažiavęs daugybę Lietuvos vietovių, lankėsi visur, kur tik atsirasdavo teatro entuziastų kuopa. Visiems reikėjo pagalbos, patarimo ir paramos. O teatro mėgėjų buvo apstu – jie telkėsi kiekviename provincijos mieste ir miestelyje. (Lietuviai – teatro tauta!) Tais pačiais A. Vengrio pravažiuotais keliais patraukiau ir aš, perpasakodama savo pirmtakui jo aplankytų vietų ir jam pažįstamų dramos kolektyvų gyvenimo naujienas. Nuo tada prasidėjo mūsų ilgametė draugystė...

 

Dešimtmečiai, kuriuos teko praleisti šalia visų teatralų gerbiamo autoriteto Antano Vengrio – spektaklių peržiūrose, aptarimuose, premjerose, šventėse, teatro festivaliuose, kelionėse po Lietuvos teatrus, teatro sekcijos veikloje, teatrologijos skyriaus posėdžiuose, diskusijose, audringuose ginčuose rašant Lietuvos teatro istoriją, Vilniaus gatvėse, kavinėse, šimtmečio dvasią saugančiuose Eugenijos ir Antano Vengrių namuose, – tie metai buvo ne tik ištisinė teatro istorijos ir teorijos pamoka, bet ir gyvenimo mokykla, gal net pats gyvenimas, nusidriekęs per ilgą begalinę „brežnevinę erą“. Laimė, ją apšvietė ano gyvenimo atšvaitas, gyvas ano meto įsikūnijimas Antanas, pažinęs ir laikinosios sostinės meninio gyvenimo labirintus, ir „lenkiškojo“ Vilniaus lietuvio inteligento būtį, ir tremtinio dalią.

 

Šimtametis žmogus – tai neįkainojama (ir neišsemiama) nacionalinė vertybė. Bendravęs su didžiosiomis lietuvių scenos asmenybėmis, pažinojęs senojo, prieškarinio lietuvių teatro kūrėjus ir veikėjus, savo akimis matęs, vertinęs, recenzavęs daugybę nepriklausomos Lietuvos laikais sukurtų Valstybės teatro spektaklių (iš šios perspektyvos kitaip atrodė ir „brandaus socializmo“ laikų „lietuvių tarybinio teatro“ laimėjimai), Antanas Vengris anais laikais buvo mums ne tik teatrinių žinių lobynas, bet ir elgesio, stiliaus pavyzdys. Kaip ir Juozas Miltinis. Kai šiedu prieškario teatralai, amžini antipodai – režisierius ir kritikas – kokiame nors susirinkime susiremdavo ir „apsižodžiaudavo“, prieš akis tarsi atgydavo aštrialiežuvio Balio Sruogos ir Pulgio Andriušio laikai...

 

Vyresnis Antano Vengrio kolega teatrologas Vytautas Maknys, rašydamas veikalą „Lietuvių teatro raidos bruožai“, didžiausią dėmesį sutelkė į datas ir faktus, o A. Vengris 1981 m. Mokslų Akademijos Istorijos instituto išleistame teatro istorijos tome „Lietuvių teatras 1918–1929“ pateikė daugiasluoksnę šio laikotarpio lietuvių teatro (taip pat ir literatūrinio bei meninio gyvenimo) panoramą nuo pirmųjų Lietuvos valstybės profesionalaus teatro žingsnių, nuo Juozo Vaičkaus, Konstantino Glinskio, Antano Sutkaus veiklos ligi naujojo lietuvių scenos meno etapo, kurio pradininku 1929 m. tapo režisierius reformatorius Andrius Oleka-Žilinskas. Teatrologas šiame teatro istorijos tome, nors ir neišvengė ideologinių kompromisų, aprėpė, vertino ir derino daugybę aspektų: istorinius įvykius, teatrinių trupių organizacines peripetijas, dramaturgiją, režisūrą, aktorystę, scenografiją, kritiką. Tai plačiau, tai vienu kitu štrichu atkuriamas spektaklio vaizdas, pastatymo stilistika, nagrinėjami režisieriaus darbo principai, charakterizuojami ryškiausi aktoriai ir vaidmenys, apžvelgiama spaudos reakcija, aprašoma publika, premjerų nuotaika, atmosfera, tvyrojusi teatre ir aplink teatrą. Senos afišos, fotografijos, legendiniai vardai ir veidai... Tuo keliu eita kuriant ir kitus lietuvių teatro istorijos tomus.

 

Vadinamasis A. Vengrio tomas (1918–1929) buvo vienas iš septynių išleistų akademinių lietuvių teatro istorijos tomų: trys pasirodė dar LSSR laikais, keturi – jau nepriklausomoje Lietuvoje (paskutinis išėjo 2010 m.). Autorių kolektyvui rašant šiuos teatrologijos darbus, A.Vengris buvo skyrių autorius, redaktorius, konsultantas, patarėjas.

 

Tačiau daug patyrusiam ir daug žinių sukaupusiam mokslininkui nepakako jo įnašo į akademinę lietuvių teatro istoriją: visus prabėgusius metus jis rašė recenzijas, straipsnius, leido knygas, kaupė ir skelbė aktualiausias tuometinio lietuvių ir pasaulinio teatro meno teorijas („Teatrinės minties pėdsakais“, 1969, 1982), atskira knyga pateikė romantišką „Nemuno mergaitės“ (aktorės Onos Rymaitės) sceninį portretą, gilinosi į naujausius 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių lietuvių režisierių pasiekimus ir nepaliko savo „posto“ – žiūrovo-kritiko kėdės – ligi pat tos dienos, kai šitokie „postai“ ir šitokie „žiūrovai“ mūsų teatrui tapo nebereikalingi...

 

Stebėdamas dabartinio lietuvių teatro piruetus per „saugų atstumą“ – s...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru