Tačiau tokios parodos lengvai nepraeina. Gaga kaip Leninas – atėjo visiems laikams ir lengvai neišvarysi. Net jei užsuksi radiją, nežiūrėsi televizoriaus, nelandžiosi po internetą, nevartysi spaudos. Ji užklups iš pasalų prekybos centre ar netikėtai suskambus praeivio telefonui. Lady Gaga apsėdo Audronę Petrašiūnaitę, ir menininkė į tai pažvelgė rimtai. Taip rimtai, kad jos paroda atrodo kaip autoegzorcizmo seansas. Gagomanijos dekonstrukcija. Ir ne tik. Tai sąžiningas bandymas lokalizuoti save ir savo skausmą „(bendra)žmogiškame“ kontekste. Pasižiūrėti į savo sopulius „Žmonių“ (ne žmonių) akimis – pro virtualiai konstruojamų tapatybių filtrą.

Nors gal „Žmonės“ čia ne visai tinka. Nes Lady Gaga nėra „žmogus“. Audronei Petrašiūnaitei ji – „talentingai sukurtas mirties deivės įvaizdis“. Pasak menininkės, „aš ją kuriu kaip mirties robotą. Nė nebandydama tyčiotis, parodijuoti, šaržuoti. Man ji – net ne anatominė būtybė, o matrica. Kiborgas.“

Tai iš esmės keičia tradicinį dailininko ir modelio santykį. Dailininkas buvo stebinti akis ir kurianti ranka, Pigmalionas, gyvybės nešėjas. O modelis (dažniau ji, nei jis) pasyviai atsiduodavo kūrėjui tapdama(s) meno medžiaga, „natūra“. Lady Gagos nepavadinsi natūra – jos sceninis paveikslas sukonstruotas specialiai paryškinant kiborgišką estetiką. Nė akimirkos ji nebūna rami, kas sekundę keičia pavidalus – nuo femme fatale iki seselės sadomazochistės. Petrašiūnaitė nesistengia pagauti ekrano mirksėjimo arba perteikti reklaminio paviršiaus. Ji bando išskrosti ikoną – ne ieškodama gyvasties, o išskleisdama ją erdvėje. Tuo jos strategija skiriasi nuo Znamierovskio tobulų poppaviršių. Petrašiūnaitės studijuojama realybė yra ne grakščiai sukomponuoti ekrano paveikslėliai, o begalines transformacijas išgyvenanti Gagos avatarė.

Rašau taip, tarsi visi gerai pažinotų ir Audronę Petrašiūnaitę, ir Lady Gagą. Bet gali būti, kad vienos draugai nė nenutuokia apie kitos egzistavimą. Į Lietuvą iš Amerikos atvykusi draugė, porą dienų pasižiūrėjusi televizorių, paklausė: „Kas ta Zvonkė?“ O kas ta Gaga? Atsakymas ne toks paprastas, kaip atrodo. Nuo kitų popžvaigždžių ji skiriasi tuo, kad turi klausą, gerą balsą ir muzikinį išsilavinimą (tai turėtų būti savaime suprantama, bet nėra). Be ekstravagantiškų drabužių ir makiažo ji dar turi ir pažiūras, kurių nebijo deklaruoti. Gaga kreipiasi į keistuolius, atstumtuosius, bendraamžių patyčias kenčiančius moksleivius, nepritapėlius ir sako – būk toks, koks esi. Gali daug pasiekti ir nelaužydamas savęs, nesistengdamas kitiems įtikti, nebandydamas įsisprausti į „normalių“ žmonių būrį. Dauguma dainuojančių blondinių savo apranga ir elgesiu patvirtina stereotipinį moters – seksualios, gašlios, be proto lieknos – įvaizdį. Esą sekasi tik „supermodeliams“. Gagos atsakas: būk monstras, jei toks gimei. Jos koncertinis pasirodymas ir vadinamas elektropopopera „Monstrų puota“.

Gagos gerbėjai galėtų paklausti – o kas yra Audronė Petrašiūnaitė? Čia atsakymas būtų dar sudėtingesnis. Tai savo aplinką atidžiai stebinti ir spalviškai medituojanti lietuvių dailininkė, subtiliai sujungusi bonarišką spalvų švytėjimą ir neapčiuopiamą siuvinėtų kilimų aurą, vidinių būsenų ir interjerų tapytoja. Visiškai pagrįstai kyla klausimas – o kas joms bendra? Tik šiuo atveju svarbiau – o kas gi jas skiria?

Savo interviu su Audrone Jablonskiene dailininkė prisimena, kaip pirmą kartą pamatė būsimą paveikslų heroję: „Žirglioja su tais tviskančiais batais žudikais. Visa tviskanti. Tobulai padaryta. Be antsvorio. Juda tarsi užprogramuota. O aš jau treji metai praktiškai nevaikščiojau. Šliaužiojau. Net ramentai nepadėdavo. Pavydėjau tiems, kurie laisvai juda invalidų vežimėliuose. Pagaliau jį ir pati nusipirkau. Turiu didelių problemų su kojomis – dar nuo vaikystėje persirgto poliomielito. Neseniai iškenčiau sudėtingą pėdos operaciją. Atsibundu – iš kiekvieno piršto kyšo po metalinį virbą. Skausmas nepakeliamas. Šiandien jau iš invalido vežimėlio išlipau, bet laukia dar viena operacija. Gal dabar suprantate, ką pajutau pamačiusi tą tobulai judantį kiborgą. Tas švarus monitoriaus vaizdas – ir siaubinga mano situacija. Suvokiau: mus skiria šviesmečiai! Ir pradėjau piešti. Iš pradžių nesąmoningai – tik tuos batus. Paskui – jos profilį, paskui...“
Tapytoja ir dainininkė susitinka ne vienoje drobėje, tačiau ne visada gali jas atskirti (išskirti?). Įdomus šiuo požiūriu tapybos darbas „Bandymas įveikti skausmą su Lady Gaga“. Pavaizduoti dviejų moterų profiliai ryškiai dažytomis lūpomis. Viena su peruku ir lakūno akiniais, kita pajuodusiomis akimis. Dar vienos lūpos išlenda tiesiog pačios – lyg nuslydusios iš nesančio veido. Siurrealistinis, Dali atgarsių turintis motyvas. Tačiau pačios figūros, du suglausti veidai veikiau primena Adomo Varno „Dailininko ir jo žmonos portretą“. Ar net savotišką Dariaus ir Girėno motyvo parafrazę.

Pokalbis su paveikslais ar ikonomis – įprasta šiuolaikinio meno strategija. Gali tempti į savo kūrinį bet ką – fotografiją ir gyvą kūną, archyvinius kadrus ir televizinius blizgučius. Gali tai vadinti apropriacija, interpretecija, variacija, citavimu. Svarbiausia, kas atsitinka su pasirinktu objektu (ar subjektu), išplėšus jį iš vienos ir perkėlus į kitą aplinką. Ar konceptuali persodinimo operacija pavyksta, ar prasideda atmetimo reakcija? Nėra universalaus prietaiso, kuris tai išmatuotų. Dažnai mirtį fiksuojanti tiesi linija tampa tramplinu į kitą pasaulį – nebūtinai anapusinį. Petrašiūnaitei tos tapybinės organų transplantacijos ir kūnų transformacijos svarbios ne tik kaip būdas įveikti skausmą, bet ir kaip bandymas reanimuoti tapybą virtualybės akivaizdoje. Parodyti, kad aliejus ir drobė gali taip pat sėkmingai kaip ir judantys vaizdai perteikti kintantį, konstruojamą identitetą. Ir kad dėl ilgaamžės tradicijos tapyba dar gali padidinti simbolinį kapitalą – ne tik paverčiant masinės kultūros vaizdinį aukštosios kultūros artefaktu, bet ir išplečiant jo interpretavimo ribas.

Tai, kas popscenoje yra scenografija, paveiksle tampa filosofija. Drobėse teiginiai virsta klausimais, o kosminė erdvė ištempia juos į begalybę. Todėl vienas iš keisčiausių – ir kartu įtaigiausių savo transformacijų galia – paveikslų parodoje vadinasi „Helix nebula“. Lietuviškai – „Sraigės ūkas“. Gagos profilis suaugęs su ranka, lūpos išėjusios į atvirą kosmosą, kuriame švyti tobulą dangaus akį primenanti mirštančios žvaigždės šviesa. Proziškiau – dujos. Šiame ūke, esančiame už 300 šviesmečių, tvarkingai stovi Gagos aukštakulniai žudikai. O kitame paveiksle dainininkė pati lekia į juodąją skylę. Galiausiai, apsukusi aplink galeriją ratą, atsiduri prie paveikslo „Good Bye Lady Gaga“. Nežinau, ar tai tikrai atsisveikinimas, ar tik noras nuvyti įkyrią mintį. Reta menininkė nusipelnė tiek kitos menininkės dėmesio – sukaupto, kūrybiško ir įkvepiančio (negalima pamiršti ir galerijoje „Kairė–dešinė“ parodą atidariusios Eglės Vertelkaitės persikūnijimų į Cindy Sherman). Neapleidžia nuojauta, kad šios transformacijos dar nesibaigė – mano ir kitų žiūrovų džiaugsmui. Aš tau pavydžiu, Lady Gaga.

„7 meno dienos“ Nr.6 (974), 2012-02-10