7 meno dienos > Nr. 6 (974), 2012 vasario 10 d.

TEATRAS

Gražina Mareckaitė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (4)

Antanas Vengris apie 1995 m. Nuotrauka iš šeimos archyvo

Teatrologas Antanas Vengris, senojo Vilniaus džentelmenas, yra pastarojo šimtmečio lietuvių teatro žygių dalyvis, liudininkas, metraštininkas, talkininkas. Visą gyvenimą rašęs apie teatrą ir teatrui, apmąstęs lietuvių scenos praeitį, įdėmiai sekęs ir vertinęs jos dabartį, svajojęs apie ateitį, Antanas Vengris – vienas produktyviausių lietuvių teatrologų. Viena jo knygų apie senųjų ir naujųjų laikų Lietuvos teatro kūrėjus vadinasi „Teatro pašauktieji“. Tarp „pašauktųjų“ yra ir pats autorius, visą savo ilgą vingiuotą gyvenimą paskyręs vienintelei meilei – Lietuvos teatrui.

Abiejų nepriklausomos Lietuvos sostinių augintinis, „lenkiškojo“ Vilniaus gimnazistas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto diplomantas, „Naujosios Romuvos“ bendradarbis, jaunas gabus literatūros ir teatro kritikas, prieškario inteligentas sovietinėje Lietuvoje negalėjo likti „nepastebėtas“ ir nenubaustas. Už ką? „Už Tėvynės išdavimą“, kaip ir dauguma... Grįžęs iš stalininio lagerio A. Vengris turėjo iš naujo pradėti gyvenimą, darbus, ieškoti...

Plačiau >>

Įsimintinos teatrologinės Antano Vengrio pamokos

Irena Aleksaitė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (1)

Jubiliatą sveikina kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Gražinos Mareckaitės nuotr.

Grįžusi į Lietuvą po penkerių metų studijų tuometinio Leningrado Teatro institute, pasijutau tarsi dykumoje. Nieko nežinojau nei apie mūsų teatrą, nei apie jo praeitį, nei apie esamą situaciją. Ką daryti, nuo ko pradėti, tuo labiau kad ir darbo jokio dar neturėjau. Nuėjusi į Teatro draugiją išgirdau, kad tokių specialistų kaip teatrologai čia niekam nereikia. Taip porino tuometinis draugijos pirmininkas, kaip supratau, žmogus, nuo teatro gerokai nutolęs...

Būtent tuomet sulaukiau netikėto skambučio. Nepažįstamas man asmuo kvietė susitikti ir prašė atnešti savo diplominį darbą, skirtą Boriso Dauguviečio dramaturgijos analizei. Taip susipažinau su Antanu Vengriu, iškiliu Vilniaus inteligentu, Balio Sruogos teatro seminaro dalyviu, talentingu teatrologu, žurnalo „Meno saviveikla“ darbuotoju. Taip Antanas Vengris visam laikui atėjo į mano gyvenimą. Antanas Vengris imponuoja daugeliu savybių,...

Plačiau >>

Šeimos irimo monotonija

Austėja Adomavičiūtė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (2)

Eglė Gabrėnaitė – Vasa Železnova.
D.Matvejevo nuotr.

Mažojo teatro repertuare jau porą mėnesių rodomas Kirilo Glušajevo spektaklis pagal Maksimo Gorkio pjesę „Motina (Vasa Železnova)“. Drama pasakoja apie XX a. pradžios rusų verslininkų šeimos santykius. Dramaturgas sutelkia dėmesį į pakrikusią giminę, kur palikimas svarbesnis už tėvo gyvybę, o pinigai – už moralę, ir į motinos Vasos Železnovos pastangas atkurti šeimos vertybes. Železnovų namai persmelkti artėjančios mirties atmosferos. Giedamos...

Plačiau >>

Eimunto Nekrošiaus „Otelas“ baigia kelionę

7 MD	Versija spausdinimui Skaityti komentarus (0)

Eglė Špokaitė ir Vladas Bagdons spektaklyje „Otelas“.
Nuotrauka iš „Meno forto“ archyvo

„Baigta klajonė mano, baigtas kelias, – Į uostą paskutinį plaukia laivas.“ Šie Williamo Shakespeare´o dramos „Otelas“ žodžiai, tariami aktoriaus Vlado Bagdono lūpomis, kovo mėnesį įgaus ir simbolinę prasmę. Po beveik vienuolikos metų kelionių vienas garsiausių teatro „Meno fortas“ spektaklių grįžta į Vilnių, Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną, kad būtų suvaidintas paskutinį kartą. 2001 m. režisieriaus Eimunto Nekrošiaus...

Plačiau >>

Susiję numerio straipsniai