Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 9 (977), 2012 kovo 02 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis su Juliumi Andrejevu
Živilė Ramoškaitė: Vienas nakties fone(3)
Egidijaus Buožio kompaktinė plokštelė
Sigita Ivaškaitė : Viskas galėjo būti gerai
Cezario Graužinio premjera „Ir vėl viskas bus gerai“ Nacionaliniame dramos teatre
Vilniaus knygų mugės atgarsiai
Laima Kreivytė: Feisbuko flirtas(6)
Apie nematomą akciją ir naujus meno sklaidos būdus
Miestas. Muziejus. Architektūra
Kęstutis Šapoka: Lengvai ir intelektualiai
Bruno Munari retrospektyva Vilniaus knygų mugėje
(1932–2012)
Małgorzata Szumowska apie filmą „Jos“
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė: Visos banalybės spalvos
Nauji filmai – „Paveldėtojai“
Kovo 2 - 8
Kovo 2–8 d.
Kovo 2–11
Kovo 2 - 11
Kovo 2–11
„Sovietinės architektūros fotografijų albumai. Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Frédéric Chaubin“ galerijoje „Vartai“

Marija Drėmaitė

Akivaizdu, kad paskata atsirasti šiai parodai buvo nepaprastai populiarios Frédérico Chaubino knygos „CCCP: Cosmic Communist Constructions Photographed“ (Taschen, 2010) pasirodymas.

 

Autorius, kuris jau daugiau nei 15 metų vadovauja madingam prancūziškam žurnalui „Citizen K“, vėlyvojo sovietmečio architektūriniais monstrais susidomėjo 2003 metais, atsitiktinai į rankas patekus knygai apie sovietinę Gruzijos architektūrą. Keliaudamas po buvusias sovietinės imperijos respublikas, jis sukaupė įspūdingų ir kartu pasibaisėtinų pastatų fotografijų rinkinį, pavadinęs jį savąja keistenybių kolekcija. Chaubino kolekcija ir knyga susilaukė nepaprasto dėmesio visame pasaulyje, nes didelei daliai to pasaulio ji atskleidė iki tol menkai žinotą vėlyvosios sovietinės aplinkos paveikslą.

 

Žymaus fotografo parodą Vilniuje jaunos kuratorės Eglė Juocevičiūtė, Danutė Gambickaitė ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė nutarė papildyti dviejų bene žymiausių sovietinio laikotarpio fotografų Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko architektūros fotografijomis ir taip pateikti kelis „laiko, geografijos ir istorijos požiūriu skirtingus žvilgsnius, atsiskleidžiančius fotografijų albumuose, skirtuose sovietinio laikotarpio architektūrai“. „Pirmasis žvilgsnis yra dabartinis (išorinis), fiksuojantis nykstančią epochą ir jos pavelde ieškantis kraštutinio kūrybiškumo, galėjusio egzistuoti totalitarinėje sistemoje. Kitas žvilgsnis – tuometinis (vidinis), kuris buvo kontroliuojamas ideologijos, bet pats išliko kūrybiškas“, – rašoma ekspoziciją pristatančiame tekste.

 

Vos įėjęs į parodą lankytojas patenka į „vidinio žvilgsnio lauką“, kuriame randa ant palangių išdėliotus sovietmečiu išleistus architektūros ir miestų fotoalbumus bei be jokio aiškinimo pakabintas kelias Sutkaus nuotraukas iš skirtingų kolekcijų ir Rakausko fotografijas kitoje salėje. Su visa pagarba puikiai kuratorių idėjai sugretinti išorinį ir vidinį žvilgsnius, tenka subjektyviai pasakyti, kad iš visos tos medžiagos tikrai nelengva suprasti, kaipgi tas fotomenininkų kūrybiškumas pasireiškė „derinant oficialų užsakymą su individualiomis prieigomis“. Visų pirma nesutikčiau su autorių teiginiu, kad „ideologiškai apribotas žvilgsnis negalėjo ieškoti vien išskirtinių architektūrinių sprendimų, bet turėjo išryškinti gerąsias naujai kuriamos aplinkos puses, perteikti grožį, slypintį standartizuotos architektūros suteikiamame ekonomiškame komforte“. Mano nuomone, ideologinės kontrolės šioje meno srityje ir šiame žanre sureikšminti nereikėtų. Pačios fotografijos tai paneigia. Juo labiau kad kalbame apie vėlyvojo sovietmečio laikotarpį, kai humanistinė fotografijos estetika, paskleista Vakarų kūrėjų, tapo priimtina ir sovietiniams menininkams. Nors vakarų ir sovietinių fotografų santykis su vaizduojama tikrove skyrėsi, meninė išraiškos forma buvo kone identiška. Margarita Matulytė savo naujausioje knygoje („Nihil obstat. Lietuvos fotografija sovietmečiu“, VDA leidykla, 2011, p. 179–180) atskleidė, kad „svarbiausias lietuvių fotografijos (nuo septintojo dešimtmečio vidurio) bruožas – naujasis dokumentalizmas, sietinas su analogišku (sutapusiu chronologiškai ir panašios meninės ideologijos) amerikiečių fotografijos reiškiniu, kuris istoriografijoje yra įtvirtintas socialinio peizažo sąvoka“. Ryškiausiu pavyzdžiu čia būtų Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko fotoalbumas „Vilniaus šiokiadieniai“ (1965), kuriame miesto gyvenimo akimirkos pateikiamos be socialistinės patetikos ir ideologinių deklaracijų. Tad kyla daug klausimų dėl to „ideologiškai apriboto žvilgsnio“, nes paraleliai su naujosios architektūros rinkiniais buvo publikuojami ir romantiški senamiesčių architektūros albumai. Tiesa, cenzūros būta, tačiau ji apsiribojo tokiais primityviais pavyzdžiais kaip Kauno Prisikėlimo bažnyčios bokšto retušavimas miesto panoramoje rengiant Rakausko fotoalbumą „Mūsų Kaunas“ (1979).

 

Oficialiajai „atšilimo“ kultūros politikai negalėjo prieštarauti savitas fotomenininko žvilgsnis į naująją architektūrą, juo labiau, kad „atšilimo“ laikotarpiu susiformavusi autorinė meninė kalba pakeitė kryptį – „ne partinė ideologija diktavo formą, bet vidinė estetika formavo vaizdo idėją“ (Matulytė, p. 176). Nereikia pamiršti ir to, kad fotomenininkai išties turėjo ką fotografuoti. Vėlyvojo sovietmečio Lietuvos architektūra buvo vertinama ir pripažįstama sovietinėje erdvėje, o, pavyzdžiui, netikėti ir itin subtilūs Rakausko rakursai paversdavo ją ne tiek socialistiniais, kiek belaikio ir beviečio grynojo modernizmo šedevrais (žr. „Naujoji Lietuvos architektūra“, 1982). Tai visiškai atitiko pasaulinio modernizmo fotografijos tradiciją, kai architektūros simbolis kuriamas būtent teisingo rakurso ir sterilios aplinkos priemonėmis. Juk didžioji dalis žmonių (jei ne absoliuti dauguma) moderniosios architektūros simbolius pažino ne stebėdami, o iš gausių fotoalbumų, ir pamatę kūrinį natūroje sunkiai jį atpažindavo, nes jis ryškai skyrėsi nuo akiai įprasto sterilaus juodo ir balto įvaizdžio. Tiesa, čia gali kilti klausimas, kiek patys fotografai džiaugėsi fotografuodami minėtus objektus. Pavyzdžiui, 2009 m. Agnės Narušytės sudarytoje Romualdo Rakausko retrospektyvoje „Fotografijos“ jo darytų naujosios architektūros nuotraukų, kuriomis taip žavisi dabartinė karta, yra itin mažai. Todėl gaila, kad architektūros fotoalbumo žanras, tiek pasauliniame, tiek sovietiniame kontekste, ir ypač jo vaidmuo Sovietų Sąjungoje, parodoje lieka neapibrėžtas. Tuomet būtų galima aiškiau gretinti skirtingus žvilgsnius.

 

Frédéricas Chaubinas šiame kontekste tampa tarpininku, atveriančiu vėlyviausio sovietinio laikotarpio (1975–1990 m.) architektūros paveldą mažiau su sovietine aplinka susipažinusiam žiūrovui. Vis dėlto po įspūdingomis fotografijomis slypi labai pažįstami ir įprasti „nustebusio vakariečio“ bruožai. Tą atskleidžia jau pats pasakymas „nieko apie tai nežinojome“, kuris nuskamba naivokai, atspindėdamas įprastą „the West and the Rest“ (Vakarai ir visi kiti) požiūrį. Be jokios abejonės, visi tie pastatai buvo ir nufotografuoti, ir aprašyti to meto literatūroje, ir nebuvo nepažįstami pasaulinei architektūrinei ar akademinei bendruomenei. Pagaliau visos šios sovietinės ko...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru