Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Feisbuko flirtas


Apie nematomą akciją ir naujus meno sklaidos būdus


Laima Kreivytė

Share |
Prieš Kalėdas – o gal dar seniau – feisbuke pasirodė intriguojantis pasiūlymas: „Keičiu meną į pinigus ir maistą“. Taip pavadintas šiuolaikinio tapytojo darbų albumas, kur prie kiekvieno paveikslo parašyta simbolinė pinigų suma ir išvardyti maisto produktai. Pavyzdžiui, „xx Lt ir Jim Beam viskio bonka“ (kainos redakcijai ir FB vartotojams žinomos).


Kolegos menininkai ir kritikai „palaikino“ ir net (sunku patikėti!) atvėrė perdžiūvusias pinigines. Aš irgi išsiruošiau į Mindaugo „Maximą“ pirkti sausojo balto vyno, penkių „Toblerone“ šokoladų ir kilogramo mandarinų. Kodėl apie tai rašau? Ne tam, kad pasigirčiau įsigijusi gero menininko darbą už prieinamą kainą. Ir ne tam, kad jį pareklamuočiau (todėl ir nerašau autoriaus pavardės – nors „7md“ ir „veidaknygės“ skaitytojams tai jokia paslaptis). Rašau, nes ši paprasta vieno menininko akcija yra daug svarbesnis meno išsilaisvinimo iš institucinių saitų pavyzdys nei įkūrimas dar vienos „alternatyvios“ erdvės, kurios buvimas palaiko meno pasaulio galios žaidimus, nes nekvestionuoja pačios sistemos ir korumpuotų valdžios figūrų.

 

Ką rodo šis pavyzdys?

 

Jis akivaizdžiai demonstruoja, kad meno kūrybai, rodymui, aptarimui ir net pirkimui nebereikia tarpininkų – ne tik balto galerijos kubo, bet pačių galerininkų su 100 proc. pelno. Galerijos, žinoma, taip greitai neišnyks, bet turės gerokai pasukti galvą, kaip prisijaukinti nemokamų virtualių vaizdų kartą. Meno mainai iki šiol vyksta kapitalo įsuktoje mugių ir aukcionų karuselėje, ir tas turgaus formatas pats savaime nėra blogas. Blogai, kad daug kam jis tampa vieninteliu atskaitos tašku – lyg brangiausiai parduota Damiano Hirsto brangakmeniais padabinta kaukolė (kaukolė ne Hirsto) būtų didžiausias meno kūrinys. Be to, pernelyg sureikšminamas tarpininkų – ir prekiautojų, ir smegenų plovėjų (kokiais dažnai tampa ir dailėtyrininkai ar žurnalistai) vaidmuo. Mainydamas meną į maistą feisbuko dailininkas išryškina kūrinių cirkuliacijos sistemos ypatumus ir šaržuoja komercinį menininko ir pirkėjo / suvokėjo aspektą. Jis ironiškai žvelgia į gyvybišką meno poreikį, o kartu pateikia jo neišvengiamumo įrodymus.

 

Nepranašauju liūdno galerijų galo, bet senovinis paveikslų pirklys su grynųjų kapšeliu vis rečiau pravers muziejine rimtim šarvotas duris. Kaip kadaise menas išėjo iš balto galerijos kubo, taip išeis ir iš didelių angarų. Šiuolaikinis intelektualus meno kūrėjas ir mėgėjas ras naujas komunikacijos formas, meno įsigijimą paverčiančias rafinuotu malonumu be atnašavimų „rinkai“.

 

Iš pirmo žvilgsnio – grįžtame į natūrinį ūkį. Tu man dešrą, aš tau paveikslą (priemones bei sugaištą laiką galima įvertinti ir pinigais). Tačiau taip žiūrint dingsta konceptualus aspektas. Tai ir vertimo, vertinimo, simbolinio krūvio klausimas. Kodėl vienas paveikslas siejamas su viskiu, o kitas reikalauja raugintų agurkų stiklainio? Ar produktai išvardyti pagal poreikį, pomėgį – o gal egzistuoja slaptas kodas? Bet koks užrašas šalia paveikslo keičia jo suvokimą. Kažkodėl pamačiusi prie drobės majonezą daug lengviau įsivaizduoju paveiksle pavaizduotų raudonų vėliavėlių panašumą su vištų kojelėmis. Bet čia subjektyvus dėmuo – kiekvienam kils kitokios asociacijos. Kaip dar galima vertinti šiuos simbolinius (ir kartu konkrečius) mainus?

 

Paradoksalu, bet keliaudamas iš menininko dirbtuvės (ar kambario) pas būsimą savininką kūrinys ne sudaiktėja, o suvirtualėja. Pirmiausia jis tampa virtualių diskusijų objektu. Svarstomi beveik filosofiniai klausimai apie meno paskirtį ir naudą. Perskaitęs prie paveikslo išvardytų produktų sąrašą komentatorius rašo: „Tai va kas tas „taikomasis menas:)“. Autorius atsako: „true true:) kai tai suvoki, menas įgauna nepaprastai didelę reikšmę. Pvz., sekmadienį gėriau kavą, kurią gavau šeštadienį už meną. Penktadienį nespėjau papietaut, ale užtai turėjau du nuostabius pyragėlius, kuriuos irgi gavau už meną, tai jie ir išgelbėjo nuo bado:)“ Galima tai suprasti kaip buitinį pokalbį arba meno redukciją iki „pliko gyvenimo“ (bare life), bet galima ir kaip tiesioginio meno pritaikomumo testavimą. Bandymą patikrinti Kanto tezę („menas – betikslis tikslingumas“) praktiškai.

 

Prieš beatodairišką meno komodifikaciją ir institucionalizaciją kovojo menininkų kartos. Alytuje net rengiamos meno streiko bienalės, kurių vėliavnešys Redas Diržys kadaise su dailininku rašė manifestus. Įdomu, kad eidami skirtingais keliais jie kiekvienas savaip bando „išdurti“ sistemą. Sistema nedurna, irgi badosi, bando praryti alternatyvas su visom vėliavom. Tačiau kažkas iš esmės keičiasi supuvusioje meno karalystėje. Aukščiau galvas, feisbuko draugai!


„7 meno dienos“ Nr.9 (977), 2012-03-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

QEvBMYsMVeALpNVR, 2012-06-06 10:33

Kristina, ačiū tikrai dėl to pasidžiaugimo pasidžiaugt tai pasidžiaugiam, pasižavim, sušylam, bet kai vsaiks viduje vyksta, iš kur gali autorius apie tai žinot? Pvz aš į tavo virtualias erdves ne kartą buvau užsukus, ir su didžiausia šypsena, ir taip daug visko faino radau, bet ko gero nesu net nieko sakius apie tai. Visos šypsenos į monitorių.

JL1, 2012-03-03 18:50

Na tai žinoma, kad neišnyks - tegu būna, jei yra poreikis. Bet tokia akcija teikia vilčių, kad atsiras vis daugiau alternatyvų siaurai suvokiamai "meno rinkai".

Lapuhelis, 2012-03-03 14:03

Be to dar įdomus momentas, kad mainais viskas nesibaigia, nes įsigiję darbus papostina kokioje aplinkoje juos "apgyvendino"...

gilj, 2012-03-03 11:16

po tokios vieno menininko įgyvendintos idėjos sakyti, kad dabar galerijoms kažkas gresia, tas pats kaip atsiradus fotografijai sakė, jog tapyba, piešimas išnyks. nematau, kad čia būtų ką lyginti

FCB, 2012-03-03 10:02

Aš irgi sudalyvavau akcijoje - tikrai geras sumanymas:)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti