Skulptorius, 1962 m. baigęs dailiojo medžio specialybę Kauno taikomosios dailės technikume, puikiai perprato medžio plastines savybes ir apdirbimo subtilybes. Vėliau pažino akmenį ir metalą kaip skulptūros medžiagas.

Dailininkas įžengė į meno pasaulį natūraliai, laisvai ir tvirtai, sėkmingai dalyvaudamas visose prestižinėse Rygos skulptūros kvadrienalėse (1976, 1980, 1984). Puikiai dailininko išmanymą pasirenkant medžiagas, ryškius simboliškumo bruožus ir netikėtas asociacijas atspindėjo visos L. Virbicko surengtos personalinės kūrybos parodos Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje, Alytuje (1982, 1989, 1992, 1998, 2001, 2002, 2007). Jos parodė, kaip skulptorius puikiai valdo medžiagą, kaip lengvai jo minčiai paklūsta medis, akmuo ir metalas, – lietas ar kaltas, plokštumomis supjaustytas ar racionaliai konstruojamas pagal dailininko valią.

Kubistinės formos modernumas, aiški konstrukcija, atskleidžianti skulptoriaus mąstymo archaiką, kurioje sujungiama lietuvių mitologija ir liaudiškos pasaulėjautos bruožai, – lėmė, jog skulptoriaus kūriniai geriausiai pritapo viešosiose erdvės. Tai dailininko skulptūrų parkas, pavadintas „Riedulių parku“, Santariškėse, skulptūros Prezidentūros kieme, Europos parke bei Sapiegų parke, skulptūros Palangoje, Alytuje, Kaišiadoryse, Maišiagaloje, Dubajuje, Toronte, Telavyje.

Dailininko sukurtose skulptūrinėse formose jaučiama masė ir architektonikos grožis. Puikiai perpratęs ne tik technologines, bet ir estetines medžio savybes, pajutęs plastikos vertę, šimtmečiais puoselėtas lietuvių liaudies meno tradicijas, L. Virbickas sujungė iš liaudies menininkų perimtą patirtį ir modernius formos organizavimo principus. Jo dvasios ir veiklos krypties nepakeitė jokios gyvenimo sąlygos ar jį supanti aplinka. Neretai skulptoriaus darbai galėjo būti medžiagos savybių pažinimo ir plastinės kalbos vadovėlis būsimiems menininkams.

LDS inf.

„7 meno dienos“ Nr.9 (977), 2012-03-02