„Ir vėl viskas bus gerai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. Jau dabar galime teigti, kad šis teatro sezonas priklauso atgijusiam Nacionaliniam dramos teatrui. Teigiamai ar ne, bet iš esmės gyvai reaguota į visas premjeras, galbūt išskyrus kiek pro pirštus praleistą Yannos Ross „Chaosą“. Šiaip ar taip, teatras įgyvendino tai, kas pastaruoju metu dažnai pamirštama, – premjeromis pradėjo formuoti konceptualų repertuarą, kuriame ryškiai matyti pasirinkta teminė (šiuo atveju – socialinė) linija. Pradėję sezoną teatro fojė, lyg „apšildydami“ visą pastatą, vėliau perėję į Mažąją salę ir tik tuomet Didžiojoje pristatę du epinio užmojo kūrinius, artėjant pavasariui kūrėjai ir vadovai nusprendė leisti visiems atsikvėpti ir nusišypsoti.
Cezaris Graužinis, pasirinkęs prancūzų dramaturgo Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“, grąžino į sceną pasaką, jos naivų džiaugsmą. Nors 1943 m. parašytas kūrinys turi daug politinių ir istorinių nuorodų, režisierius, kurdamas savo inscenizaciją, šią medžiagą, sakytum, padarė dar abstraktesnę. Pjesėje veiksmas vyksta kavinėje Paryžiaus centre, kur šalimais atsiduria visą pasaulį perkantys ir parduodantys verslininkai bei naivaus gėrio įsikūnijimas...
|