Cezaris Graužinis, pasirinkęs prancūzų dramaturgo Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“, grąžino į sceną pasaką, jos naivų džiaugsmą. Nors 1943 m. parašytas kūrinys turi daug politinių ir istorinių nuorodų, režisierius, kurdamas savo inscenizaciją, šią medžiagą, sakytum, padarė dar abstraktesnę. Pjesėje veiksmas vyksta kavinėje Paryžiaus centre, kur šalimais atsiduria visą pasaulį perkantys ir parduodantys verslininkai bei naivaus gėrio įsikūnijimas Aurelija, Šajo pamišėlė, ir jos pažįstami. Situaciją susidūrimui tarp tokių skirtinguose pasauliuose gyvenančių žmonių sukuria verslininkų noras sugriauti Paryžių, siekiant išgauti po juo esančią naftą. Kaip ir kiekvienoje pasakoje, viskas baigiasi gerai, kai pavyksta įgyvendinti Pamišėlės planą, – visus piniguočius uždaryti į niekur nenuvedantį nuotekų vamzdį, nes visi turi gyventi ten, kur jiems priklauso.
Režisieriaus savitai sudėlioti pjesės akcentai, pasirinktos scenos, paties sukurti papildomi tekstai, vizualūs ir aktoriniai sprendimai pridėjo žavesio subtilaus humoro prisodrintam tekstui, bet pakišo koją pačiam spektakliui. Pasirinkta teatriška, šablonų ir klišių prisodrinta sceninė forma pabrėžė šviesią ironiją, su kuria žvelgiama į istoriją. Ši forma leido nevaržomai susikurti atmosferą, aplinkybes, nuotaiką, įtraukti į tokį naujai sukurtą pasaulį publiką, tačiau visiškai atmetė bet kokio finalinio sprendimo galimybę.
Spektaklis pradedamas ilga telefoninių pokalbių scena. Užtemdytoje ir dūmuose paskendusioje aikštelėje marširuoja kostiumuoti vyrai, derinantys verslo planus. Veiksmo vieta – kažkokia aikštė, matome suoliuką su šalia pastatytomis šiukšliadėžėmis, gatvės žibintą, vienišą medį ir vandens kolonėlę (dailininkė – Laura Luišaitytė). Visos dekoracijos detalės išdėstytos scenoje esančios pakylos kampuose, taip paliekant visą centrinę erdvę veiksmui. Netrukus, po Eksperto (Vytautas Anužis) pasirodymo su pranešimu apie rastą naftą Paryžiuje, šie mobiliaisiais kalbantys wanna-be bilijonieriai kitoje scenoje taps de l’Alma kavinės nuolatiniais svečiais: Nebyliu (Vytautas Kontrimas), Akluoju (Algirdas Dainavičius), Žonglieriumi (Martynas Nedzinskas), Policininku (Šarūnas Puidokas), Girtuokliu (Remigijus Bučius).
Graužinio sprendimu pirmosios dalies veiksmo vieta išskaidoma. Verslininkai iškeldinami iš kavinės, joje pasirodo tik Anužio Ekspertas su padėjėju (Mindaugas Jusčius). Pjesėje paraleliai vykstantys pokalbiai čia atskiriami scenomis. Visų pirma dėl to, jog pasirinkus aktoriams duoti po du vaidmenis iš „priešingų stovyklų“, jie vienu metu negali jų abiejų atlikti, kita vertus, tai tam tikra prasme suvienodina abi puses. Ir Ekspertas, ir Grafienė (Brigita Arsobaitė) turi juos supančius žmones. Tik vienu atveju jie suvienodėję, paisantys nurodymų ir susikurtų nuostatų, o kitu – laisvi, atviri ir individualūs žmonės. Iš esmės jie tokie patys, jų kūnai vienodi, tik pasirinkimai skirtingi.
Grafienė yra pasirinkusi gyventi kitaip nei pilki kostiumuotieji. Jai pasirodžius scena nušvinta, į ją nukreipti šviečia du purpuriniai spinduliai, – jai pasaulis yra rožinis. Visi kavinės lankytojai jai bučiuoja ranką, lenkiasi, jai atnešama rožinė skara, na ir kas, kad skylėta, bet ryški ir gražiai plazdenanti vėjyje. Režisierius, atrodo, sąmoningai neskaičiuoja sceninio laiko. Veiksmo vieta transformuojama žiūrovų akyse, kol iš tiesų pavirsta lauko kavine. Kelneris (Evaldas Jaras) sunešioja staliukus ir kėdes, Konstancijos (Birutė Mar) atneštas gėles į vazeles sudėlioja ir sustato plovėja Irma (Vilma Raubaitė), per visą šį veiksmą, atrodo, pakyla ir įsišviečia saulė.
Čia prasideda scenos džiazas. Režisierius puikiai erdvėje ir laike išdėlioja kiekvieną mizansceną, joje galima stebėti bet kurį aktorių, jo kuriamo personažo liniją. Kas kartą scenoje atsirandant naujam veikėjui, jam duodamas savotiškas entré laikas. Tarkime, Nedzinsko Žonglierius visus nustebina ne tik puikia žongliravimo, bet ir breiko šokio technika, Dainavičiaus Aklojo įėjimas primena Charlie Chaplino kurtus herojus, Birutės Mar Gėlininkė – lyg į Paryžių atvykusi Unė ir t.t. Gimstančios sąsajos dažnai nuveda į pačių aktorių buvusius vaidmenis, matytus spektaklius, tačiau tai netrukdo. Anužio Ekspertas, – to paties Peterio Stokmano komiškas, net karikatūriškas atitikmuo, Vytauto Rumšo Šiukšlininko „reikšmingas“ stovėjimas atsirėmus į medžio kamieną, – net begėdiškai „nekrošiškas“. Pasirinktas teatrališkumas leidžia veikiantiesiems į save vis pažvelgti iš šalies, sau pripažinti, kad tai – teatras, kita vertus, gyvenimas taip pat yra teatras, kuriame visi atlieka pasirinktus vaidmenis.
Sudėtinga kalbėti apie aktorių darbus. Atrodytų, kai tokia forma, jie yra laisvi improvizuoti pagal jiems skirtus herojų šablonus, vaidinti kiek atsiriboję, nesusitapatinę su personažu. Tačiau staiga ne vietoje ir ne laiku atsirandantis, sakytum, psichologizmas ima griauti sukurtas sąlygas. Ar tai būtų net nebeironiškai patetiškas Šiukšlininko pasakojimas, ar Grafienės kalba. Arsobaitės vadinamas personažas nuvylė. Vilmos Dapkienės sukurtas fantasmagoriškai pankiškas Grafienės kostiumas, auliniai batai ir violetinių plaukų perukas, deja, pranoko pačią aktorę. Atrodo, Arsobaitei nepavyko atsikratyti sentimentalumo, būti labiau (savi)ironiška.
Šiuo požiūriu labiau sekėsi Raubaitei. Irmos monologas priešais uždangą, skirtas neatpažįstamu garbaniumi virtusiam Pauliaus Čižinausko Pjerui, paperka naiviu, net vaikišku nuoširdumu, tačiau išvengia perdėto jausmingumo, leidžia klausantis sentimentalių žodžių išgirsti jų esmę. Tai – vienintelis iš pjesės likęs monologas-prisistatymas. Ir neatsitiktinai – jame sudėta tai, apie ką taip abstrakčiai ir pasirinko kalbėti režisierius. Tai – paprasti dalykai, kuriuos mes laikome lėkštais ar iš vis pamirštame. Irma kalba Pjerui apie juos visus: ji myli gyvenimą, jai patinka gėris, – ne blogis, ji niekada niekam dar nesakė „aš tave myliu“, sakys tik tam, kurį tikrai mylės, galbūt jau greitai... Deja, čia priartėjama prie pirmojo veiksmo pabaigos, kur baigiasi ir visas džiaugsmas, ir spektaklis.
Kaip jau minėjau, užsibrėžta forma, susikurtos aplinkybės nepadeda režisieriui išspręsti situaciją. Nesinori nuvertinti kūrybinės grupės įdėto darbo, tačiau antrasis veiksmas atrodo kaip nelauktas kūdikis, jame veiksmas rutuliojasi lyg „iš reikalo“. Pasidžiaugę sceniniu laiku, po pertraukos personažai priverstinai tęsia istoriją iki galo. Viena vertus, nuotaikos pasikeitimas susijęs su faktu, jog dabar jie nebegyvena savo susikurtame pasaulyje, o žvelgia į realybę, kuri nėra tokia rožinė, tačiau net išsiuntus visus verslininkus į niekur nevedantį tunelį iki pat spektaklio pabaigos neatsikratoma melancholijos. Grafienei įvykdžius savo planą jos pasaulis pasikeičia, tačiau ji toliau save ir kitus tikina, jog „viskas ir vėl bus gerai“. Gaila, bet patikėti tuo nepavyksta.
Pirmajame veiksme žavėjęs grožis ir naivumas antrajame neranda savo vietos, išraiškos, virsta plakatiniu. Scenų išdėliojimas neleidžia režisieriui sukurti patrauklių masinių scenų, palieka visą veiksmo vystymą pilkam Pjerui, antrame plane atsiduriančiai Irmai ir neišpildytam Grafienės personažui. Čia subyra abi spektaklio linijos. Tematiškai su kitais LNDT spektakliais susijusi individualybių kova prieš siekiančius valdyti lieka formalumu, o taip deklaruotą gyvenimo džiugesį išstumia lengva melancholija.
Tikiu, jog gyvenimas domina ir Cezarį Graužinį, ir visą kūrybinę grupę, gaila, jog taip džiugiai sušoktas ir prancūziškomis dainomis sudainuotas (kompozitorius – Martynas Bialobžeskis) pirmas veiksmas neturi tęsinio. Tad kol kas galima kalbėti tik apie gražų sumanymą nušviesti rimtai nusiteikusią teatro sceną gaivališku gyvenimo džiaugsmu, grąžinti jai vaizduotę, fantaziją ir tikėjimą pasaka. Galbūt viskas dar bus gerai.