Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 18 (940), 2011 gegužės 06 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Aldona Eleonora Radvilaitė: Ir vėl – „Sugrįžimai“(1)
Du koncertai Taikomosios dailės muziejuje
Vytautas Germanavičius: Mirabilia Memorabilia(8)
ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienos Zagrebe
Paskaita apie stereotipus užsieniečiams, kurie niekada tobulai neišmoks mūsų kalbos
Danutė Gambickaitė: Apie tris praradimus(3)
Audronės Vaupšienės paroda „Trys istorijos“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Katerina Baravykaitė: Kriminalai svarbiau už meną(5)
Kultūra per televiziją
Monika Krikštopaitytė: Iš grubiai retušuoto miesto (12)
Apie aktualijas, kūrybą ir gyvenimą Jungtiniuose Arabų Emyratuose
Kodėl mėgstame komiksus
Živilė Pipinytė: Tiesiog mergaitė
Nauji filmai: „Mergaitė“
Krėsle prie televizoriau
Su aktoriumi Arūnu Sakalausku kalbasi Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Arūnas Sakalauskas – kraštutinių būsenų aktorius. Jis gali vaidinti įvairių žanrų spektakliuose – visi jam savi. Aktorius moka ne vien transliuoti energiją, bet ir valdyti žiūrovą. Jis traukia dėmesį net tada, kai soluoja kitas, ir dažnai vien savo buvimu pripildo spektaklį gyvybės.


Daiva Šabasevičienė: Bendraudama su Tavimi pajutau, kad Tu, kaip retas aktorius, tiksliai atskiri režisūros pagrindus. Neseniai Nacionaliniame dramos teatre dirbai su Ericu Lacascade’u. Jis – išskirtinis režisierius. Kaip Tu galėtum apibūdinti jo darbo metodą? Kiek jis padėjo Tau kurti dėdę Vanią?

 

Arūnas Sakalauskas: E. Lacascade’as turi savo kalbą, turi savo matymą. Aš jį priėmiau be išlygų, tuo tarpu dirbant su kitais režisieriais gana dažnai atsiranda vidinių prieštaravimų. Yra dalykų, kurie paklūsta tau nesuprantamiems dėsniams. Kai matai, bet nesuvoki – vadinasi, kažko nesupranti. Tai sukelia diskomfortą aktoriui. O čia man viskas aišku. Lacascade’as man pasirodė labai panašus į Eimuntą Nekrošių. Nors jis nekartoja kai kurių mizanscenų, lakstymų, akmenukų mėtymo, bet kiekviena jo judesio „formulė“ turi būti užpildyta emocija. Tu nieko negali daryti formaliai. Kaip suprantu, Nekrošiaus teatre taip pat negali būti trijų-keturių tokių pačių veiksmų pasikartojimų. Jie turi būti užpildyti vidine aktoriaus emocija, o tai nėra lengva. Su tokiu režisieriumi aktoriui reikia padirbėti kelerius metus, kad suprastum, kad galėtum užpildyti kiekvieną judesį ir nebūtų nereikalingų nusprūdimų.

 

D. Š.: Ar Tu patenkintas Dėdės Vanios vaidmeniu?

 

A. S.: Kai kurios vietos pasisekė gerai, o kai kur „pirštas nuslysta nuo stygos“, kai kur neišlaikau paspausto akordo. Turiu omeny emocinę išraišką.

 

D. Š.: Kaip manai, kodėl taip atsitinka?

 

A. S.: Tai laiko klausimas. Be to, aš ne viską sugebu. Tai beveik neįmanoma. Dėdė Vania – didelis vaidmuo. Išlaikyti įtampą daugiau nei tris valandas – fiziškai neįmanoma. Gal aš jau per senas ar dar kas nors. Arba organizmas pats saugosi, jis neleidžia tau eiti.

 

D.Š.: O kaip tuomet su „Helverio naktimi“? Esi sakęs, kad tai pats sudėtingiausias Tavo vaidmuo. Ar tai tikrai laiko klausimas – „Helverio naktis“ trunka valandą ir keturiasdešimt minučių?

 

A. S.: Taip, bet „Helverio nakty“ nėra tikslaus formalaus piešinio. Šiame spektaklyje viskas vyksta daugmaž organiškai. Veiksmas vyniojasi kaip siūlų kamuolys. „Helverio nakty“ lengviau. O „Dėdėje Vanioje“ tu turi tiksliai pasakyti žodį, pasisukęs tada ir tada, padaręs tiek ir tiek žingsnių... Reikia nepriekaištingai mokėti spektaklio partitūrą.

 

D. Š.: E. Lacascade’o metodas nepripažįsta savirežisūros, kurios kartais griebiasi net ir geri aktoriai.

 

A. S.: Statant bet kurią pjesę, turi suvokti, apie ką kalbi, ką jaučia tas žmogus, kurį vaidini. Bet be savo gyvenimo suvokimo labai sunku tai padaryti. Daugelį savo vaidmenų aš pradėjau suprasti tik praėjus penkiolikai–dvidešimčiai metų. Tik dabar suprantu, apie ką buvo kalbama, apie ką aš turėjau vaidinti. Čia gal ir yra tas susitapatinimas su savimi.

 

D. Š.: Ar Tu jau pažįsti dėdę Vanią?

 

A. S.: Man šis vaidmuo yra aiškus, aš pats visa tai išgyvenau. Daugelis iš mūsų tai išgyveno. Tu – irgi. Visi mes buvom suvilioti kaip Dėdė Vania: suvilioti teatru jaunystėje... Tik paskui mes pamatėme, koks tas teatras yra. Jis nėra visada toks, kokį mes vaizdavomės.

 

D. Š.: Kuo imponavo E. Lacascade’o darbas?

 

A. S.: Laisvumu, įtampos nebuvimu. Jis aiškiai mato tą spektaklį. Problema slypi aktoriuose.

 

D.Š.: Jis yra kūrėjas, ne amatininkas.

 

A. S.: Žinoma, kūrėjas. Jau vien tai, kad atvažiavo antrą kartą ir dirbo be honoraro! Joks amatininkas tokiomis sąlygomis nedirbtų.

 

D. Š.: Šiandien pasaulyje daug meistrų sukuria „tvarkingus“, tačiau nuobodžius kūrinius, kurie reiškia „netiesą“. Kaip vis dėlto yra su tuo spektaklio matymu? Ar tik aktorius gali išskleisti jo esmę?

A. S.: Riba tarp meno ir amato sunkiai apčiuopiama. Amatininkai paprastai sukuria spektaklius ir juos palieka. Panašiai kaip kine: nufilmavai, sumontavai ir žinai, kad daugiau nieko nepataisysi. O kūrėjas nuolat grįžta prie savo darbo, vis primena, apie ką kalbama. Retai pamatysi šimtąjį savo spektaklį žiūrintį režisierių. Tikrai. Galiu juos suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

 

D. Š.: O kaip režisūrą šįkart papildė Daria Lippi? Kiek ji prisidėjo prie vaidmens kūrimo?

 

A. S.: Jie abu susigroję. Turi savo darbo principus, savo kalbą. Jie dirba pagal kelias teatrines sistemas, – ir Mejerholdo, ir Rytų teatro, kur nuo pozos einama link emocijos. Todėl tas piešinys toks ir yra: įvairūs atsisėdimai, pasilenkimai, paėmimai. Nenueik per toli nuo partnerio, nes tada jau kitaip kal...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru