Iš pirmo žvilgsnio nieko svarbaus nevyksta. Mergaitė lanko plaukimo pamokas, važiuoja apsipirkti, eina į svečius, bendrauja su kaimynų dukra ir jos pussesere iš Stokholmo, kartu su kitų kaimynų berniuku gaudo buožgalvius... Bet jos kasdienybę operatorius H.van Hoytema filmuoja taip subtiliai ir poetiškai, kad visa galva pasineri į tą išretintą švediškos vasaros laiką ir nori, kad jis truktų kuo ilgiau. Mergaitės pasaulis rodomas nostalgiškai, juk tai 1981-ųjų vasara. Tai – vaikystė be interneto, mobiliųjų telefonų, bet jau su ABBA ir masine kultūra. Pastarosios atokiame Švedijos kaime dar ne tiek ir daug. Mergaitė sklaido rimtus dailės albumus ir, regis, nelabai pasiilgsta televizoriaus.

Mergaitė yra įdėmi stebėtoja. Ji stebi kaimynus, vaikus ir suaugusiuosius, plaukimo mokytoją, vasaros šventėn susirinkusius kaimiečius. Jų dialogai ar slapčia nužiūrėti gestai tarsi patvirtina prieš kelionę pasakytus mamos žodžius. Tai uždaras, apsimetinėjimo, pasitenkinimo savimi ir menkumo pritvinkęs pasaulis, iš kurio norisi ištrūkti, kad pagaliau pasijustumei savimi.

Visa tai patiria ir pati mergaitė, kartus su draugėmis dalyvaujanti berniuko Olės pažeminimo rituale. Patiria ir pasijunta kalta. Pasijunta kalta (koks gražus iš akmenukų sudėliotas atsiprašymas) ir pasirenka vienatvę. Tą vienatvę iš pradžių stebime pačios mergaitės akimis. Pagaliau ji laisva daryti, ką nori, būti savo pasaulyje, neklausyti suaugusiųjų, nevykdyti jų nurodymų. Bet mergaitė atranda ir tikrąją laisvę – būti savimi. Tai bus vienas didžiausių jos vasaros atradimų.

Jis siejasi su kitu – kūniškumo atradimu. Ši ir apskritai kūnų metamorfozės tema filme plėtojama subtiliai, labiau stebint kitus – mokytojos, kaimynės, draugės – kūnus.

Bet vienatvė ne visada šviesi. Mergaitė ima ilgėtis artumo, tėvų, draugystės. Tas ilgesys prasiveržia keistais sapnais. Tačiau filmo materija, tiksliau, poezijos ir realizmo dermė kadre tokia unikali, kad sapnai su ja nedisonuoja, tik papildo.

Jei atvirai, maniau, kad tokių intymių ir subtilių filmų jau niekas nebekuria. Scenarijaus autorė Karen Arhenius ir režisierius, regis, visiškai pasitiki žiūrovų sugebėjimu suvokti tikrąją filmo istoriją – pasakojimą apie mergaitę, kuri bręsta mūsų akyse, mokydamasi suprasti save ir kitus, draugystę ir atsakomybę. „Mergaitė“ – iniciacijos filmas. Kai pabaigoje filmo herojė pagaliau pasiryžta nušokti nuo tramplino, tai šis tas daugiau, nei tik gestas tėvams ir berniukui Olei. Tai prisipažinimas sau, kad reikia ryžtis ir peržengti ribą, skiriančią vaikystės ir suaugusiųjų pasaulius, nes kelio atgal nebėra.

Žinoma, „Mergaitei“ galima prikišti ir tam tikrą ištęstumą, ir iliustratyvią muziką, ir banaloką pabaigą, bet tai jau ateina vėliau, nes sėdint kino salėje nesinori skirtis su neįtikėtinai Blancos Engström suvaidinta mergaite. Ji primena ir Pepę Ilgakojinę, ir gal net būsimą Stiego Larssono Lisbet Salander. Bet svarbiausia, ji skatina įsižiūrėti į save, prisiminti (arba neprisiminti) savo vaikystės vasaras. Nedidaktiškas ir nostalgiškas savianalizės seansas visuotinio skubėjimo ir turėjimo laikais niekam nepakenks.

„Mergaitės“ platintojai Lietuvoje „Planetos filmai“, be abejo, smarkiai rizikavo, nusipirkdami tokį subtilų filmą, nes tikrasis jo adresatas, manau, vis dėlto yra ne vaikai, o subrendę žmonės, vaikystės prisiminimuose bandantys rasti atsakymą į svarbius klausimus apie save. Tobula filmo melancholija, matyt, ir yra iškalbingiausias atsakymas.

„7 meno dienos“ Nr.18 (940), 2011-05-06