Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 10 (886), 2010 kovo 12 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
M.K. Čiurlionio kūrinių fortepijonui kompaktinių plokštelių ciklas
Daiva Šabasevičienė: „Prakeiktos meilės“ raktas(1)
Agniaus Jankevičiaus spektaklis Rusų dramos teatre
Viktorija Ivanova: Atviras komisijos ratas(2)
„Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“
Kristina Stančienė: Siurrealizmo klasika
Wiesławo Rosochos paroda „Nebylusis kinas“ („Margas paukštis“) Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Menas virš sofos(5)
Pokalbis apie parodą „Iš dailininkų dirbtuvių“ galerijoje „Vartai“
Danutė Skromanienė: Kartų pokalbis
Bendra Naruševičių šeimos paroda Varšuvoje
Krėsle prie televizoriaus
Paulina Pukytė: Antrasis kambarys(3)
Apie vienos knygos vieną aspektą
7MD informacija: GIT paramos akcija(1)
Kronika
Premjera
Premjera
Šį kovo 12 d. „7 meno dienų“ numerį skaitykite tik internete, kitas spausdintas „7 meno dienų“ numeris pasirodys kovo 19 d.
Francisko de Goya (1746–1828) graviūrų ciklas „Kapričai“ Vilniaus paveikslų galerijoje

Vaida Markevičiūtė

Štai didis įvykis Lietuvos dailės muziejaus ir gyventojų kultūriniame pasaulyje – į Vilnių atgabentas Goya (ačiū Latvijos nacionaliniam dailės muziejui). Jį galėjome pamatyti dar 1998 metais Šiuolaikinio meno centre, keliaujančioje parodoje „Kritiškas žvilgsnis“. Tačiau jį galima žiūrėti daug kartų ir ypač dabar.

 

Darbai smagūs dėl ironijos ir itin subtiliai paslėpto pykčio. Daug smagumo parodą lankant teikia jos žiūrovai. Kadangi šiomis dienomis begalė „meno mylėtojų“ eina aplankyti Goyos, tai ir pokštai nesuvaldomai srūva per galerijos sales. Didžios damos ir kostiumuoti dėdės vis trypčioja aplink darbus, žnybteli vienas kitam į šoną ir juokiasi iš pavaizduotos situacijos, kurioje Goya nupasakojo jau gerai jiems žinomas scenas tiek vaizdais, tiek žodžiais. O kiek juoko pamačius paveikslą „Užpuolė“, kurio tekstas byloja, kad dažnu atveju net tuščia guostis užpultai (neva pati prisiprašė).

 

Taigi prieš apsilankant svečiuose pas Goya, dera nuteikti save akistatai su paaštrinta kasdienybe. Didelėje erdvėje pristatomas ciklas „Kapričai“ („Los Caprichos“), kur pašiepiamos amžinos žmonių ydos: godumas, ištvirkimas, veidmainiškumas, bet su labai miela širdžiai ironija. Goya puikiai perteikia kasdienį Madrido gatvių gyvenimą ir jo problemas, kurių niekaip negalima atsieti nuo dabartinių. Menininkas neliaupsina žiūrovo, neglaisto tiesos saldžiomis frazėmis, nežaidžia minkštumo galimybėmis ir nesimėto tuščiais sakiniais. Taip pat menininkas nevengia tiesaus kirčio, o tai regima jau pirmame darbe, kuris pradeda visą ciklą „Los Caprichos“, – autoportrete. Sekant kūrinius toliau, dažnai galima atpažinti savo pačios išgyventą situaciją, kaip kad graviūroje „Atiduosiu raganai!“ Tiesmukai ar ne, ši situacija tikrai kelia kažkokius vaikystės prisiminimus, kad ir „eik miegot, nes atiduosiu žydams“. Kuo toliau, tuo absurdiškiau, ir akivaizdu, kad kai kurios socialinės problemos, pavyzdžiui, savo baimių įkurdinimas kitame, nesikeičia.

 

Parodoje vaizduojama tuštybė, gal geriau reiktų sakyt „kekšybės ypatumai“. Štai kūrinys „Bus gera apyvarta“: „Tetulė Kura nekvaila. Ji žino, kaip svarbu neišeiti į gatvę apsmukusiom kojinėm.“ Tokios tematikos kūrinys labai primena Vilniuje esančią gėlių gatvę ir jos „darbuotojas“, kurios žino, kad gera apyvarta bus tada, jei jos „gražiai“ pasidažys ir apsirengs kuo trumpesnius drabužėlius su tvarkingomis kojinėmis. Šį kūrinį galima apžiūrinėti ilgai, tačiau imi ieškoti tolesnių patarimų. „Norint pamokyti tas lengvabūdes mergiščias, nieko nėra geriau kaip uždėti joms ant galvų kėdes.“ Ramiau, moterys! Žinoma, menininkas neapleidžia ir kitų temų. Fantastiškas gebėjimas perteikti ironiją su vulgarumo prieskoniu, ji tik po kelių sekundžių ištraukia šypsnį, o po to suvokimą, kad tai yra absoliučiai tragiška, bet kasdieniška. Štai ką autorius rašo po graviūra „Drovusis“: „Yra žmonių, kurių nepadoriausia vieta – veidas. Jiems savo godžias, suktas fizionomijas reikėtų slėpti kelnėse.“ Ir kas paneigs, kad taip nebūna? Suktos fizionomijos, ištvirkę gestai ir štai violetinis pedofilijos skandalas. Gaila, kad ponas Goya dabar negyvena tarp mūsų...

 

Cikle pasirodo įvairūs socialiniai sluoksniai ir profesijos su joms būdingais nusižengimais. Tryliktoji graviūra „Karšta!“: „Jie nelaukia, kol viralas praauš, jie skuba ryti. Norintiems patirti malonumą, reikia išmokti susilaikymo ir nepamiršti saiko.“ Tai tiesmukas žvilgsnis į politiką ir verslą. Ryti, griebti, krautis, lupti, atimti ir viską daryti itin greitai. „Stop“ išlemens tik tada, kai vidaus organai jau sproginės nuo gėrybių pertekliaus. Labai gražiai čia ima žaisti trys sąvokos: politika, korupcija, (ne)saikas. Tiesa, dažnai neatsiejama korupcijos palaikymo komanda – daktarai. Dailininkas neapleidžia ir mokytojų, kurie kartais taip pat būna nusidėję, kaip ir kiti asmenys, nors gali atrodyti švenčiausio pavidalo. Graviūra „Dovana mokytojui!“ – tai tarsi nūdienos aktualija, nes mokinys, nešantis „dovaną“ mokytojui, nieko nestebina. Panašu, kad visos Goyos paliestos temos vis dar aktualios ir netapo istorinėmis senienomis.

 

Kai kurie darbai nagrinėja sapnus – visa tai kelia aliuziją į Freudo teorijas, pasak kurių, sapnai yra karališkas kelias į pasąmonę, ignoruojant sąmonės cenzūrą. Goya, regis, taip pat suvokė sapnų galią ir sąmoningai naudojosi ja savo graviūrose. Vaizduojamos raganos ir jų santykiai su aplinka liečia daugiau nei kasdieniškus klausimus, kursto egzistencinį nerimą.

 

Taigi p. Goya šiuo metu svečiuojasi Vilniuje ir kviečia susipažinti su senosiomis Madrido gatvių istorijomis, kurios, pasirodo, labai artimos ir žinomos (arba išgyventos, arba matytos begales kartų), bet dažnai ignoruojamos. O kiek žiūrovams juoko, kiek džiaugsmo pamačius absurdiškas situacijas, kuriose jie patys gali būti pagrindiniais personažais. Goyos tiesumas ir šmaikštumas pelnė jam populiarumą (plačios publikos) ir tai matyti – įvykį pastebėjo ir nekultūrinė spauda. Be viso šito, menininkas buvo didis įkvėpimo šaltinis poetams ir rašytojams, todėl ekspozicijoje yra ištraukų iš Baudelaire’o kūrybos. Tikriausiai Baudelaire’as negalėtų jo lyginti su kitais menininkais, kurie, anot jo, dailės žodyną laiko pačia daile, nes Goyos kūryboje gyvenimas ir menas susipynę į viena.


...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru